EKNATH EASWARAN
MANTRŲ KNYGA
Iš anglų kalbos vertė
Danguolė Zalytė
Viršelio dailininkas
Agnius Tarabilda
© 1977, 1993, 1998 by The Blue
Mountain Center of Meditation. All
rights reserved. By arrangement with
Nilgiri Press, PO Box 256, Tómales,
California 94971, www.nilgiri.org.
ISBN 9955-08-401-4 © Leidimas lietuvių kalba, leidykla
„Alma littera", 2003
Pratarmė
Šią knygą parašiau, norėdamas pamokyti
paprastos dvasinės technikos - ja galite pradėti naudotis
jau šiandien, kad ir kokia būtų jūsų padėtis: slaptos
vidinės galios praverčia ir kasdieniame gyvenime, tiek
aplankius sėkmei, tiek ištikus nesėkmei.
Galite šia technika naudotis bet kur ir bet kada.
Nenusivilsite.
Ilgainiui mantra, taurindama vidinį pasaulį, gali
sukelti esminių sąmonės pokyčių. Tai labai visus žavi,
bet naudos žmonės paprastai trokšta tučtuojau. Todėl ši
knyga - savotiškas vadovėlis protui ir jausmams.
Galingąja mantra naudotis labai paprasta.
Keliomis trumpomis pastraipomis paaiškinsiu, kaip tai
daryti mūsų laikais.
Kaip naudotis mantra
Mantra - galinga maldos formulė. Kalbama
mintyse, ji gali pakeisti sąmonę. Nieko stebuklinga čia
nėra. Tereikia lavintis. Mantra - trumpa didžiausios
galybės, kokią tik įsivaizduojame (ją galima vadinti
Dievu, aukščiausiąja tikrove, gyvybės pradu), formulė.
Kad ir kaip ją vadintume, mantra mumyse sužadina
tauriausius ir slaptingiausius pradus. Mantra būdinga
visoms pagrindinėms religijoms, tiek Vakarų, tiek Rytų,
nes ji tenkina didžiulę, visuotinę žmogaus sielos reikmę.
Išsirinkite mantrą, kuri jums prie širdies.
Kiekvienai religijai būdinga sava mantra, dažnai ne
viena. Bet mantra duos naudos ir tokiu atveju, jei
neišpažįstate jokio tikėjimo - tereikia ją kalbėti.
Krikščionims galinga mantra — Jėzaus vardas; katalikai
dar kalba „Sveika, Marija", arba „Ave Maria". Judėjams
tinkamesnė gali pasirodyti „Baruch ata Adonai",
musulmonams - Alacho vardas arba „Alahu akbar".
Turbūt seniausia budistinė mantra — „ Om mani padme
hum". O iš aibės hinduistinių mantrų siūlyčiau
Mahatmos Gandhi'o mantrą „Rama, Rama". Mantrų su
kilmės paaiškinimais sąrašas prasideda nuo 34 puslapio.
Išsirinkę mantros nebekeiskite. Keisti mantrą -
tai vieną po kitos kasti negilias duobutes įvairiose
vietose: niekada nepasieksite gelmės, kur čiurlena
vanduo.
Mantra veiksmingiausia, kai kartojama mintyse.
Mantros tarti balsu nebūtina, laikas ir vieta nesvarbu,
ypatingos įrangos nereikia. Mintyse kalbėkite mantrą,
kai tik pasitaikys proga: eidamas, laukdamas, mašinaliai
ką nors dirbdamas, pavyzdžiui, plaudamas indus, o ypač
prieš miegą. Pajusite, kad mantrą kalbate netuščiai:
dieną ji padės jums atsipalaiduoti ir sykiu neprarasti
budrumo, o kai išmoksite mintyse ją kartodamas
užmigti, mantra veiks jus ir naktį.
Kai supyksite ar išsigąsite, sunerimsite,
susirūpinsite ar pasipiktinsite, kalbėkite mantrą, kol
susijaudinimas atslūgs. Mantra ramina, o visos minėtos
emocijos - priešiškos jėgos: mantra gali jas sutramdyti ir
pajungti jums.
Be to, mantra - viena iš dvasinių technikų,
patikimų būdų gyvenimui praturtinti, kad jis teiktų
pasitenkinimo. Naudodamiesi šiomis technikomis, visų
pirma meditacija, pajungsime savo milžiniškas dvasines
galias susiskaldžiusiai asmenybei sutelkti, gyvensenai
patobulinti ir kasdien jausime, kaip mus myli ir
brangina aplinkiniai.
Tai ir yra tikroji žmogaus didybė: panorėję mes
galime atsimainyti iš esmės.
Tolesniuose skyriuose aiškinamos mantros
kalbėjimo taisyklės. Bet mano žodžiai atrodys
beprasmiai, kol patys pradėsite kalbėti mantrą. Tik tada
pajusite jos galią.
Atskleista mantrų paslaptis
Studijuodamas koledže Indijoje, priklausiau
diskusijų būreliui ir labai mėgdavau ginčus. Su
džiaugsmu ruošdavausi išdėstyti abu požiūrius į
iškalbos mokytojų pasiūlytą svarstyti problemą. O
susidūręs su sklandžiai kalbančiu ir puikiai pasiruošusiu
priešininku, mėgaudavausi diskusijos keliama įtampa.
Man debatai buvo įspūdingi kaip sporto varžybos, nes
teikė galimybę išmokti sunkaus meno ir nepasiduoti
spaudimui. Tačiau didžiulė klausytojų baimė, suimanti
likus maždaug valandai iki diskusijos pradžios, man
visiškai nepatiko. Per tą valandą pasireikšdavo visi šios
įprastos negalios požymiai: delnai suprakaituodavo,
kvėpavimas padažnėdavo, širdis imdavo daužytis, o
baisiausia, kad iš minties neišeidavo vienas klausimas:
„Kuriems galams aš išvis stojau į diskusijų būrelį?" Ir
sielvartingas atsakymas: „Kad taip būčiau nestojęs! Aš
neištversiu, nebegaliu".
Tuo metu aš, jaunas hinduistas iš maţo Keralos
valstijos (pietų Indija) kaimelio, pirmus metus
studijavau katalikiškame koledže, kur visi dalykai buvo
dėstomi angliškai. Be abejo, diskusijos irgi vykdavo
anglų kalba. Mokykloje mokiausi anglų kalbos, bet ji
man nebuvo gimtoji, tiesą sakant, ji nebuvo gimtoji ir
mano anglų kalbos mokytojams. Savaime aišku, man
buvo baisu angliškai įrodinėti savo požiūrio teisingumą
vaikinams, užaugusiems mieste ir girdėjusiems, kaip
angliškai kalba britai; tiesa, anglų kalba jiems irgi
nebuvo gimtoji, bet ne vienas buvo baigęs anglišką
mokyklą.
Dar viena, skaudesnė priežastis: aš buvau
hinduistas, o dauguma studentų - katalikai. Negaliu
sakyti, kad jaučiausi diskriminuojamas. Katalikų
koledžo direktorius iš paskutiniųjų stengėsi, kad
nepraleisčiau progos daugiau išmokti. Tačiau tais britų
valdymo Indijoje laikais niekas neabejojo, kad Vakarų
kultūra pranašesnė, kad indas krikščionis savaime
viršesnis už hinduistą.
Ir štai, tik pradėjęs mokytis koledže, ėmiau
svarstyti, ar neatsisakius diskusijų būrelio, nors ir
mėgstu viešai kalbėti, ypač ginti savo požiūrį: valanda
siaubo prieš debatų pradžią buvo nepakeliama.
Supratau, kad baimė neprotinga, bet man ji atrodė
neįveikiama kliūtis.
Tada nuėjau pas savo dvasios mokytoją senelę ir
paklausiau, kaip įveikti nerimą, kuris mane apima, kai
tik turiu tarti žodį. Ji patarė negalvoti apie nerimą ir
mintyse kartoti: „Rama, Rama, Rama". Žinojau, kad tai
senelės mantra. Vaikystėje kas rytą, pabudęs erdviuose
tėvų namuose, girdėdavau švelnų jos balsą, giedantį šią
mantrą, - tai senelė šluodavo kiemą kokoso plaušų
šluota. Tuo metu mantra man nerūpėjo; tai tebuvo
žodžiai, kiekvieną rytą tariami mylimo žmogaus.
Taigi aš žinojau, kad „Rama" yra malda, arba
mantra, bet nebuvau itin pamaldus jaunuolis, todėl
išklausęs senelės patarimą pamaniau: „Per daug lengva,
per daug paprasta, per daug antgamtiška". Abejojau, bet
taip mylėjau senelę, kad nutariau pabandyti. „Tikiuosi,
padės", - tariau ir kitą kartą laukdamas tribūnoje, kol
ateis mano eilė kalbėti, mintyse be paliovos kartojau
mantrą. Rodos, padėjo.
Po to, laukdamas eilės kalbėti, visada mintyse
kal-bėdavau mantrą, ir netrukus supratau: „Atrodo,
padeda". Vis dar truputį baiminausi, bet širdis
nebesidaužė, kvapo nebepritrūkdavo.
Tada imdavau kalbėti mantrą, kai tik
susidarydavo įtempta padėtis. Šiandien, po daugelio
manuos kalbėjimo metų, tvirtinu, nes pats patyriau jos
poveikį: „Žinau, kad padeda".
Paklausęs išmintingo senelės patarimo, aš
sėkmingai dalyvaudavau diskusijose, kol mokiausi
koledže, ilgainiui mūsų būrelis laimėjo koledžų oratorių
varžybas. Vėliau, senelės palaimintas, dirbau koledže
anglų kalbos dėstytoju, paskui mokiau meditacijos - ir
vienas, ir kitas darbas buvo susijęs su viešu kalbėjimu.
Ir niekada iš baimės neprarasdavau žado, stojęs prieš
klausytojus, nes paklausiau paprasto senelės patarimo:
„Kartok: „Rama, Rama, Rama".
Mantros galia
Prieš daugelį metų pradėjęs medituoti, ėmiau
branginti kiekvieną akimirką, kai galėdavau kalbėti
mantrą. Dvasines technikas praktikavau ne iš
nusivylimo: indų supratimu, mano reikalai klostėsi
puikiai, gal tik gulbės pieno trūko. Bet kaip tik šiais
klestėjimo metais niekas nebeteikė man pasitenkinimo.
Žemė susiūbavo man po kojomis, ir aš prisiminiau sielą.
Tada ir pradėjau atsidėjęs kalbėti mantrą dieną ir naktį,
kur tik galėdamas. Dvi minutes eidamas į klasę, dvi
minutes laukdamas banke, dvi minutes laukdamas
autobuso, penkias minutes laukdamas restorane - man
rodos, progų beveik nepraleisdavau.
Taip elgtis nebuvo lengva. Jaunystėje nebuvau
itin pamaldus. Esu kilęs iš labai religingos šeimos, bet
mane labiau domino šiuolaikinis pasaulis, o Vakarų
kultūros įtaką patyriau iš mažens. Tačiau man
nepaprastai pasisekė, nes ištiktas gyvenimo audrų
prisiminiau nepalaužiamą senelės tvirtybę ir pats ėmiau
kliautis mantra. Nuo tada kas dieną vis aiškiau suvokiau
mantros galią baimę paversti drąsa, pyktį - užuojauta, o
neapykantą - meile.
Po daugelio metų išauš diena, kai atsikratysite
sielos sumaišties ir jus visur lydės mantra. Tada į jūsų
širdį nebegalės prasiskverbti netikrumas. Niekam
nebelinkėsite pikto. Kad ir kaip susiklostytų aplinkybės,
nenusiminsite. Nesutriksite. Gebėsite puikiai pasirodyti
net nepalankiausiomis sąlygomis.
Toks buvo mano tikslas: ilgai ir dažnai kalbėti
mantrą, kol ji įaugs man į sąmonę. Šiandien kartoju
mantrą be jokių pastangų. Ji niekada nenutyla. Nauda
didžiulė, apie ją papasakosiu vėliau.
Tradicijos galia
Visos didžiosios religijos yra sukūrusios
galingas maldos formules, tauriausią aukščiausiosios
tikrovės, mūsų vadinamos Dievu, simbolį. Katalikai ir
daugelis kitų tiek Rytų, tiek Vakarų religijų išpažinėjų
vadina tokią formulę Šventuoju Vardu; hinduistai ir
budistai ją vadina mantra. Šventasis Vardas pavadina
didžiausią galybę, apie kurią šventasis Jonas sako:
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir
Žodis buvo Dievas". Tabai kuklus ir pamaldus
šventasis, Svamis Ramdasas, kurį sutikti Indijoje teko
laimė man su žmona, teigia tą patį: „Vardas yra
Dievas".
Šventojo Vardo kartojimas mintyse - vienas pa-
prasčiausių ir veiksmingiausių būdų pratintis prie Dievo
artumo, kaip sako XVII a. prancūzų mistikas brolis
Taurynas. Patogu ir neprieštarauja sveikam protui.
Kalbėdami mantrą, mes nehipnotizuojame savęs,
nesvaičiojame, neatsukame nugaros pasauliui. Mantros
kalbėjimas - veiksmingas būdas ieškoti dvasios jėgų ir
ramybės. Mantra padeda atgauti prigimtinę energiją,
pasitikėjimą ir savitvardą, šitaip galime pakeisti visus
savo neigiamus bruožus ir pasirūpinti aplinkinių gerove.
Mantra - gyvas simbolis sudėtingiausios
tikrovės, kokią gali suvokti žmogus, aukščiausios
galios, kurią jis gali jausti ir mylėti. Mintyse kartodami
mantrą, primename sau aukščiausiąją tikrovę, saugomą
širdies relikvinėje. Nieko nuostabaus, kad kuo dažniau
kartojame mantrą, tuo giliau ji įsirėžia į mūsų sąmonę.
O kuo giliau ji įsirėžia į mūsų sąmonę, tuo labiau
stiprina mūsų valią, užgydo senas suskilusios sąmonės
žaizdas, vidinių prieštaravimų ir sąmyšio priežastį,
atveria giliuosius stiprybės, kantrybės ir meilės
šaltinius, kad jais galėtų naudotis visi.
„Mantra - gyvenimo ramstis, - skelbia Mahatma
Gandhi's, - ji padeda įveikti visus išbandymus."
Todėl mano patarimas paprastas ir aiškus: kai
jus ištinka neįveikiamos bėdos arba tiesiog atsiduriate
beviltiškoje padėtyje, kartokite „Rama, Rama, Rama"
arba kitą pasirinktą mantrą (žr. trečią skyrių).
Pamėginkite ir įsitikinsite.
Nieko stebuklinga
Mantros galia nėra antgamtiška. Kartodamas
Šventąjį Vardą, šaukiatės dieviškosios kibirkšties
savyje, o ji atskleidžia jūsų vidines galimybes.
Nederėtų vieną dieną valandėlę pakalbėti
mantrą, o kitą dieną liautis, jei ji ne iš karto davė vaisių
(nors net trumpalaikis mantros kalbėjimas naudingas).
Jei šauksitės Dievo ilgai ir nuoširdžiai, jis būtinai
atsilieps. Kartą Berklyje eidamas su žmona pro
universiteto miestelį, pamačiau vaizdžiai šį teiginį
patvirtinantį pavyzdį - meilužių ginčo pabaigą. Matyt,
jaunoji panelė įbruko draugužiui skrybėlę, pasakė, kad
nebenori jo matyti, ir išstūmė pro duris. Jis stovėjo ant
šaligatvio ir šaukė ją vardu: „Sintija, Sintija".
Šaukė vis garsiau ir garsiau, netrukus visas
kvartalas aidėjo: „Sintija! Sintija! Sintija!" Praeiviai
spoksojo išvertę akis, kaimynai išėjo į lauką pasižiūrėti,
kas darosi, šunys pradėjo staugti. Galop Sintija atidarė
langą antrame aukšte ir tarė: „Gerai gerai, ateinu!"
Lygiai taip pat nuoširdus ir dažnas Šventojo Vardo
kartojimas gali prišaukti paslaptingą galią, Dievo
apvaizdą, mūsų gyvenimui paveikti.
Mantrą reikia kalbėti nuolat, vieno karto,
nelyginant „Sveiki!" pokalbio pradţioje, nepakanka.
Naudokitės menkiausia proga jai sukalbėti. Tarp visų
didžiųjų religijų išpažinėjų būta mistikų, kurie taip
įnikdavo į mantrą, kad vos išgirdę Šventąjį Vardą iškart
pakildavo į aukštesnį sąmonės lygmenį. Bet tik
pradedant kalbėti mantrą, taip vargu ar atsitiks. Mantros
poveikis ilgainiui didėja: kad ji įsišaknytų mūsų
sąmonėje ir pamaţu ją pakeistų, mantrą reikia nuolat
kalbėti, nuolat kartoti, - kaip galvoje įstrigusią
reklaminę dainelę. Skamba nuobodžiai, bet iš tiesų
anaiptol nenuobodu. Mantra netrukus tampa artima
drauge, kuri niekada neįkyri.
Paprastumas
Mantra veiksmingiausia, kai kalbama mintyse,
susikaupus. Kartais pravartu iš pradžių mantrą kelis
kartus ištarti balsu, daugumos tikybų mantros tokios
ritmingos, kad jas galima giedoti. Kai kurie mano
draugai prisipažino, kad dažnai gieda mantrą
prausdamiesi po dušu.
Bet apskritai siūlau kalbėti mantrą mintyse,
nesigilinant į melodiją, ritmą ir panašius dalykus.
Skaičiavimas, rūpinimasis intonacija, mantros siejimas
su fiziologiniais procesais, žodžiu, visa, kas atitraukia
dėmesį nuo pačios mantros, silpnina jos poveikį: tarsi
mėgintumėte pasinerti į baseino dugną su pripučiamu
ratu ant liemens. Todėl geriausia iš pat pradžių manytis
be pagalbinių priemonių, net be rožinio, naudojamo
daugelyje religijų. Netrukus tokios priemonės
nebeduos jokios naudos, o ilgainiui net pradės trukdyti.
Skaičiavimas ar galvojimas, ką daro jūsų rankos, vien
kliudo jums iki galo ištirpti mantroje ar net skatina
mechanišką kartojimą.
Be to, perspėju, kad nesietumėte mantros su
kvėpavimu ar širdies tvinksniais. Nieko baisaus, jei tai
sutampa netyčia, bet sąmoningai siedami mantrą su šiais
ritmais galite sutrikdyti gyvybinius procesus, kuriuos
organizmas geriausiai reguliuoja savaime.
Mantra - ne šiaip žodis ar sakinys; tai jėga, ir ji
turi veikti iš gilumos, kad nugriautų sąmonės pertvaras
ir atskleistų mūsų vidines galias. Žinoma, iš pradžių
mantros poveikis dvasiai bus tik paviršutiniškas. Bet jei
ją kalbėsime daţnai ir uoliai, mantra įaugs į sąmonę ir
taps įprasta kaip kvėpavimas.
Nieko stebuklinga šiame procese nėra. Visi
gebame susikaupti, ypač kai mąstome apie mėgstamus
dalykus, o susikaupimas - aukštesnis suvokimo lygis.
Gilindamiesi į sudėtingą problemą, skaitydami mylimą
rašytoją, klausydamiesi mėgstamos muzikos arba dar ką
nors darydami visiškai atsidėję, mes nebesuvokiame
aplinkos, pašalinių vaizdų ir garsų, kartais net savo
kūno. Tokiomis sutelkto dėmesio akimirkomis mes
pakylame į aukštesnį suvokimo lygmenį. Taip atsitinka
ir su mantra, ji gali sklisti iš aukštesnio lygmens negu
vaizdų ir garsų suvokimas, negu kūno suvokimas, negu
žodžių ir abstrakčių minčių suvokimas.
Kartais ir Vakaruose, ir Rytuose galima išgirsti,
kad mantra paveiki tik tada, kai kalbama ypatingai -
tariama taisyklingai, tam tikra intonacija arba nustatytą
skaičių kartų. Patikėkite, Šventasis Vardas veikia
visada, nesvarbu, kaip jūs jį kartojate: juk greitai ar
lėtai, Oksfordo ar Tenesio tarme, penkias minutes ar
daug valandų jūs kartojate vardą Dvasios, kuri sąmonės
gelmėse laukia, kol bus atrasta.
Tinkamiausia mantra
Galite išpažinti bet kurį tikėjimą ar neišpažinti
jokio, - mantra pravers visada. Suprantu šiuolaikinius
žmones, trokštančius išvengti religinių sąsajų, bet
patarčiau neatsisakyti vidinės stiprybės, kurią teikia
turtinga dvasinė tradicija. Garsus amerikiečių gydytojas
knygoje apie kai kurių ligų gydymą meditacija siūlo
kaip mantrą rinktis žodį „vienas". Autorius stengiasi
išvengti bet kokių sąsajų su religija ir yra teisus, nes
meditacija - veikiau technika negu tikyba. Bet
skaitydamas jo patarimus prisiminiau, kad seniausiuose
hinduizmo šventraščiuose Dievas vadinamas „advaita"
(„Vienas be antrojo"). Plotinas, III a. Vakarų mistikas,
Dievą vadina Vieniu, o gražusis judėjų tikėjimo
išpažinimas, šėma, prasideda taip: „Klausykis, Izraeli:
Viešpats yra mūsų Dievas, Viešpats yra vienas". Taigi
net mėgindami išvengti religinių sąsajų neturėtume
užmiršti, kad jos visuotinės ir padeda dvasiškai tobulėti.
Mantrą rinkitės rūpestingai. Atsižvelkite į savo
tikėjimą ir išsilavinimą, savo reakciją į mantros prasmę
ir žodžių reikšmę. Rinkitės kurią nors senųjų religijų
mantrą, siūlomą dvasinio mokytojo, asmeniškai
patyrusio jos galią.
Neskubėkite išsirinkti mantros. Prieš
apsispręsdami galite perskaityti trečią skyrių, kuriame
išvardyta daug tinkamų mantrų. Išsirinkę mantros
nebekeiskite.
Dosni ranka
Esama dviejų mokyklų, kurios laikosi skirtingo
požiūrio į mantros paslaptį. Pagal vienos, kurią aš
juokais vadinu „apsiausto ir špagos" mokykla, tradiciją
jūs įvedamas į mažą kambarėlį, šviesa užgęsta, ir
kažkieno balsas sušnibţda į ausį: „Štai tavo mantra.
Niekam jos neatskleisk". Tai vienas būdas, kai kam jis
priimtinas, ir aš neketinu ginčytis. Bet man artimesnė
kita mokykla, kuriai atstovauja didis pietų Indijos
mistikas Ramanudža.
Kai Ramanudža buvo dar mokinys, tik pradėjęs
eiti dvasios tobulėjimo keliu, tradicinių pažiūrų
mokytojas pasakė jam mantrą ir kaip įprasta perspėjo:
„Niekam apie mantrą nė žodžio". Ramanudža
nesuprato, kodėl ją reikia slėpti, ir paklausė: „Kas bus,
jei aš kam nors atskleisiu savo mantros paslaptį?" -
„Visi, kurie sužinos mantrą, turės naudos, - paaiškino
mokytojas, - bet tau bus užkirstas kelias į
išsigelbėjimą". Tai išgirdęs, Ramanudža iškart nuėjo į
šventyklą, užlipo į aukščiausio bokšto viršūnę ir
sušaukė visus kaimo gyventojus. „Žinau mantrą, kuri
suteiks jums ramybę ir padarys nesavanaudžius", -
pasakė ir pradėjo garsiai, kad visi girdėtų, kalbėti
mantrą. Tai sužinojęs, Ramanudžos dvasinis mokytojas
apsimetė pykstąs ir griežtai jį išbarė. „Mano
pasmerkimas - labai maža kaina už tokios daugybės
žmonių kančios palengvinimą", - ramiai atsakė
Ramanudža. Toks atsakymas turėjo nepaprastai
nudžiuginti jo dvasinį mokytoją.
Šį požiūrį Buda būtų pavadinęs „dosnios rankos
keliu". Dvasinis mokytojas sako: „Mano ranka nesu-
gniaužta į kumštį; mano delnas atverstas. Visas mano
žinojimas, padedantis perplaukti gyvenimo jūrą, yra
tavo - tik paprašyk". Rinkitės mantrą, kuri jums
labiausiai tinka. Bet su šiuo požiūriu susijusi
atsakomybė: mantrą reikia rinktis išmintingai ir
atsižvelgti į slapčiausias reikmes. Jei jus didžiai jaudina
Jėzus, tinka Jėzaus mantra. Jei jus didžiai jaudina
Skaisčiausioji Mergelė Marija, tinka mantra „Sveika,
Marija". Jei jus jaudina Viešpats kaip amžinojo
džiaugsmo šaltinis, tinka Ramos mantra. Trečiame
skyriuje smulkiau papasakota apie šias ir kitas mantras,
kad būtų lengviau išsirinkti.
Keletas perspėjimų
Galbūt mantra jus jaudina todėl, kad susijusi su
vaikystės prisiminimais, bet būkite atsargus: kaip tik
todėl kai kas negali pakęsti tam tikrų Šventųjų Vardų.
Paaiškinsiu praktiškai. Jei matote, kad jums prireiks
kelerių metų mantrai pamėgti ir dar kelerių - paversti
sąmonės dalimi, sutaupysite laiko pasirinkęs mantra,
kuri nekelia abejonių. Todėl jei jums nepriimtinos jūsų
tikybos mantros, galite kalbėti Ramos mantrą arba
budistinę mantrą „Om mani padme hum", kurioje
Dievas tiesiogiai neminimas.
Nesirinkite mantros tik dėl egzotiškumo. Kai
kas, išgirdęs Alacho vardą, įsivaizduoja datulių palmes,
kupranugarius su skambančiais varpeliais ir sužavėtas
nusprendžia: „Mano mantra - Alacho vardas". Visa
bėda, kad toks susižavėjimas po kelių savaičių praeina,
datulių palmės pradeda kelti šleikštulį ir žmogus
užsimano kitos mantros.
Nepatarčiau kurti savos mantros. Atkaklūs
individualistai man dažnai pareikšdavo: „Norėčiau
mantra pasirinkti žodį „ramybė". Sutinku, kad „ramybė"
- gražus žodis, bet ne kiekvienas gražus žodis gali būti
mantra. Rinkitės mantrą, jau įrodžiusią savo galią,
atskleidusią daugybei žmonių kartų būties vienovę.
Tokios mantros šaknys daug gilesnės, negu
įsivaizduojame pradėdami ją kalbėti, - todėl ji ir
įsitvirtina mūsų sąmonėje.
Kalbėkite dvasinio mokytojo pasiūlytą mantrą;
be abejonės, jos galią patvirtina asmeninė mokytojo
patirtis. Visos mantros, kurias siūlau, įrodė savo galią,
jas mums perdavė didieji daugelio religijų dvasios
mokytojai. Trečiame skyriuje rasite išsamesnį mantrų
sąrašą ir duomenis apie jų kilmę.
Jei jums visos mantros vienodos, patarčiau
rinktis vieną seniausių, paprasčiausių ir galingiausių -
Ramos mantrą. Žmonės, abejingi kitoms mantroms,
dažnai sakydavo, kad „Rama" jiems irgi nieko nereiškia.
Kartais mantra prigyja ne iš karto, todėl nereikia
nusivilti, jei pirmą kartą ištarta nepadaro stebuklo. Po
kurio laiko pamatysite, kaip mantros kalbėjimas keičia
gyvenimą. Žmonės, pasirinkę Ramos mantrą mano
patarti, t.y. kad pabandytų, paprastai vėliau sako:
„Žinot, tai išties paveiki mantra".
Dar vienas perspėjimas: nekartokite vien
beasmenės „Om" mantros. Pažįstu žmonių, abejingų
visoms asmeninio dievo mantroms, tokioms kaip
„Jėzau, Jėzau". Kai jie sako, kad rinktųsi „Om", aš
siūlau asmeniškesnę mantrą, prasidedančią „ Om": tada
jie šaukiasi ir asmeninės, ir beasmenės aukščiausiosios
tikrovės, kurią vadiname Dievu. Perspėju ne šiaip sau.
Žmonės, nuoširdžiai atsidavę dievybės įsikūnijimui
žmoguje, tokiam kaip Jėzus Kristus, paprastai renkasi
mantra jo vardą; pamaldumas padeda mantrai įsitvirtinti
jų sąmonėje ir skatina dar didesnį pamaldumą. O
žmonės, pasirinkę beasmenę mantrą, pamatys, kad
vaikystės prisiminimai ar intelektualinė ištikimybė
nesuvokiamam Absoliutui atsidavimo neatstoja, ir
mantra negalės įaugti į sąmonę. „Amor saca amor", -
sakydavo šventoji Teresė Avilietė: meilę didina meilė.
Žmogaus sielos gelmėse slūgso atsidavimo klodai,
reikia tik juos atrasti. Todėl net nelabai dievoti žmonės,
uoliai kalbėdami asmeninę mantrą, įgaus pamaldumo.
Nekeiskite mantros
Kad ir kokie būtų vaikystės prisiminimai, visada
įmanoma rasti mėgstamą mantrą. Išsirinkę jos ne-
bekeiskite. Vienas iš Dykumos Tėvų, rašydamas apie
Jėzaus maldą, perspėja: dažnai persodinamas medis
neprigyja. Šri Ramakrišna lygina žmogų, nuolat
keičiantį mantrą, su ūkininku, dešimtyje vietų ieškančiu
vandens. Jis pradeda kasti vienur ir darbuojasi tol, kol
kasti pasidaro sunku. „Čia per kieta žemė", - taria
ūkininkas ir eina kitur ieškoti lengvesnės žemės. Bet vos
iškapstęs duobutę nusprendžia: „Čia žemė per daug
puri", - ir traukia dar kur nors ir kasa, kol atsitrenkia į
akmenį, - ir taip kiaurą dieną. Jei jis tiek laiko
negailėdamas jėgų būtų kasęs vienoje vietoje, būtų
pasiekęs vandenį, ir jo laukai tarp tų. Taip ir mantra.
Nenusiminkite nesulaukęs stebuklo per tris savaites.
Reikia daugiau laiko, bet įaugusi į sąmonę mantra duos
gausų džiaugsmo, saugumo ir būties vienovės jausmo
derlių.
Kai kas, išklausęs mano patarimų dėl mantrų,
uoliai puola kartoti: „Rama, Rama, Rama", - o kitą
dieną ateina ir sako: „Gal šauktis Jėzaus būtų buvę
geriau, bet aš jau visą dieną kalbėjau Ramos mantrą".
Nusiraminkite, viena diena neįpareigoja visą gyvenimą
kalbėti neapdairiai pasirinktos mantros. Tiesiog
nesirinkite mantros per ilgai, o pagaliau išsirinkęs
nebekeiskite.
Asmeninis dvasinis idealas
Viena svarbiausių dvasinio gyvenimo įžvalgų —
suvokti, kad Dievas vadovauja žmonėms, paisydamas jų
reikmių. Mano giminėje, kuri buvo itin pamaldi ne
vieną šimtmetį, Dievas garbinamas kaip Šiva, proseniai
jam yra pastatę didelę šventyklą. Tačiau aš meldžiuosi
Dievui kaip Krišnai. Mano senelės dvasinis idealas
buvo Rama, o mano motinos — vienas Si- vos avatarų.
Tinkę filosofuoti žmonės pasakytų: „Jūsų senelė
pasirinko Ramą, jūsų motina pasirinko Šivą, o jūs
pasirinkote Krišną". Negaliu pasakyti, ar mano senelė
pasirinko Ramą ar Rama - mano senelę; negaliu
pasakyti, ar mano motina pasirinko Šivą ar Šiva - mano
motiną. Bet galiu pasakyti, kad aš Krišnos nepasirinkau;
Krišna pasirinko mane iš begalinės meilės, nors ir
nebuvau to vertas.
Mes tai suvoksime, jei nuoširdžiai kalbėsime
mantrą: Dievas negali neatsiliepti į šauksmą iš širdies
gilumos, be to, jis geriau žino, ko mums reikia. Taip
teigia visų pasaulio religijų šventieji.
Tačiau kokiu būdu bus atsiliepta į mūsų
šauksmą, lemiame ne mes.
Kai jūsų meditacija pagilės, atsidavimas
sustiprės ir priartės Dievo apsireiškimas, nepradėkite
vaizduotis, kaip Dievas apreikš savo buvimą. Dievas
žino, kokios jūsų vidinės reikmės. Pažinojau nuoširdų ir
dvasingą amerikietį iš Harvardo. Jis atvyko į Indiją ir
medituodavo hinduistų ašrame, vadovaujamame
hinduisto mokytojo. Tačiau Dievas apsireiškė jam kaip
Jėzus Kristus. Amerikietis negalėjo atsistebėti. Manė
viską pamiršęs apie Jėzų. Taigi galite sulaukti
staigmenos.
Rinkitės patinkančią mantrą, o koks dvasios
idealas geriausiai patenkins jūsų slapčiausius poreikius,
tesprendžia Dievas.
Keletas didžiųjų mantrų
Įvairiose šalyse skirtingais laikais Dievas buvo
vadinamas daugeliu vardų, tačiau kad ir kaip mes jį
vadintume, šaukiamės vis tos pačios dieviškosios
esybės, tos pačios aukščiausiosios tikrovės. Taip tvirtina
tie nedaugelis vyrų ir moterų, kuriems užteko drąsos ir
ryžto atsiţadėti visko, kad suvoktų pagrindinį gyvenimo
tikslą ir išvystų Dievą savo sąmonės gelmėse ir sykiu
visuose aplinkiniuose. Ši nedalomos būties vienovės
patirtis visur vienoda, bet šventieji ją išsako
atsiliepdami į gyvenamojo meto poreikius ir nuotaikas;
šitaip aš su draugais Jungtinėse Valstijose kalbu
angliškai, o su motina - gimtąja malajalių kalba. Visi
didieji dvasios mokytojai, kaip antai Jėzus Kristus,
Mozė, Buda, Mahometas, moko to paties: „Jei gyvensi
tik sau, netobulėsi; jei gyvensi dėl kitų, pasieksi
tobulybę". Mintis ta pati, skiriasi tik jos raiška.
Todėl kiekvienos religijos Šventasis Vardas vis
kitas, mantros skirtingos, bet visos vienodai paveikios.
Indijoje kalbama daugybe kalbų, ir geležinkelio stotyse
keleiviai girdi, kaip vandens pardavėjai šaukia: mano
gimtojoje Keraloje - „vėliam", kaimyniniame
Tamilnade - „tanni", šiauriau, Andhroje - „nilu", o
valstijose, kuriose vyrauja hindi kalba - „pani". Aš kilęs
iš Keralos, todėl man artimiausias „vėliam", šie garsai
man panašiausi į vandenį. Bet anglui ar amerikiečiui
tinkamesnis žodis būtų „water". Tačiau vanduo visur
vienodas, nors jo vardas skirtingas; jis gaivina ir
malšina troškulį, kad ir kaip jį vadintume.
Neketinu ginčytis dėl skirtingų etikečių ir
požiūrių į dvasinį gyvenimą. Jūsų Dievas - Kristus, jūs
jį garbinate - puiku; jūsų Dievas - Alachas, arba Krišna,
arba Dieviškoji Motina - puiku.
Aš nesipiktinu ir tada, kai žmonės man sako, kad
netiki Dievo. Paprastai jie turi galvoje kažkokią
nežemišką būtybę, sklandančią tarp Neptūno ir Plutono.
Sakydamas „Dievas", įsivaizduoju ne atskirą nuo mūsų
esybę, bet dieviškąjį esaties, kuriai priklausome visi,
pagrindą. Dievas - aukščiausioji tikrovė, mūsų būties
esmė, tyra ir tobula. Jis - mūsų tikroji prigimtis, mano
tikrasis „aš", jūsų tikrasis „aš". Todėl kai žmonės man
sako, kad netiki Dievo, aš klausiu: „O save tikite?"—
„Žinoma", — atsako jie. „Tada jūs tikite Dievą", —
paaiškinu. Tokie žmonės vis dėlto tiki aukščiausiąją
tikrovę, nors vadina ją šviesa, kolektyvine sąmone ar
dar kaip nors.
Pietų Indijos Mėlynuosiuose kalnuose turėjau
draugą anglą, kurį erzino ţodţiai „Dievas" ar
„Viešpats"; jis visada kalbėdavo apie „Gamtą didžiąja
raide". Kai jis paklausdavo, kaip mano motinos
sveikata, atsakydavau: „Puiki, dėkui Gamtai didţiąja
raide". Žodis nesvarbu, mes visi kalbame ta pačia kalba.
Asmeninis Dievas
Dauguma mantrų simbolizuoja Dievo asmeninį
aspektą. Nors aukščiausioji tikrovė, kurią mes vadiname
Dievu, yra visur, tiek kosmoso platybėse, tiek
kiekvienos gyvos būtybės širdyje, kartais jis įsikūnija
žmoguje, kad galėtume jį pamatyti, pamilti ir sekti jo
pavyzdţiu. Prieš du tūkstančius metų varganame
Betliejaus tvartelyje jis užgimė mums kaip Jėzus Kristus
ir mokė, kol jo kūnas buvo nukryžiuotas. Penkiais
šimtais metų anksčiau jis buvo atėjęs kaip gailestingasis
Buda, žemiškojo sosto išsižadėjęs karalaitis, ir
vaikščiodamas dulkėtais senovės Indijos keliais skelbė,
jog išsivaduosime iš pasaulio būties, kai nuslopinsime
savo norus ir išmoksime gyventi dėl kitų. Prieš tris
tūkstančius metų jis pasirodė kaip Krišna ir padovanojo
mums „Bhagavadgytą". Dievas įsikūnija žmoguje ne
skelbti naujų tiesų ar kurti naujos tikybos, o priminti to,
ką užmiršome: kad mes visi esame viena, kad turime
darniai sugyventi šioje vienovėje ir rūpintis visų laime ir
būties pilnatve.
Tokie dievybės įsikūnijimai žmoguje, bet esama
ir beasmenio Dievo, sanskrito kalba vadinamo „Brah-
man". Brahmanas - ne vien Dievas; Brahmanas -
dieviškumas, nesuvokiamas protu, neturintis savybių,
neapibrėžiamas ir neišreiškiamas. Todėl Brahmanui
melstis neįmanoma. Brahmano negalima prašyti
pagalbos, Brahmano negalima net suvokti, nes jis neturi
jokių savybių nei bruožų. Brahmaną suvokė tik vienas
kitas kurios nors religinės tradicijos atstovas,
pavyzdžiui, Sankara iš mano gimtosios Keralos ir
Meistras Eckhartas iš Vokietijos.
Kai ilgimės Dievo, susijusio su mumis visais,
susijusio su visata, Dievo, kurį galime mylėti, kuris
išgelbės mus sunkią valandą, mums reikia asmeninio
Dievo, asmeninio dievybės be savybių apsireiškimo. Tai
pagrindė psichologija.
Krikščioniškoji tradicija
Kiekvienam krikščioniui Jėzaus vardas - didi
mantra, ja prašome Jėzų Kristų padėti tapti tokiam kaip
jis - išmintingam, gailestingam ir kupinam meilės.
Mano tėvynėje Keraloje (kaip sako tradicija, čia
krikščionių bendruomenę įkūręs pats apaštalas Tomas)
indų krikščionys vadina Viešpatį „Jesu Chris- tu".
Taikydamiesi prie hinduistinės aplinkos, jie net gali
pridėti „Om" ir kalbėti „Om Jesu Christu" kaip mantrą.
Rytų krikščionys stačiatikiai seniai kalba mantrą,
vadinamą Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau,
Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų". Kartais Šventasis
Vardas sutrumpinamas iki „Viešpatie Jėzau Kristau".
Dykumos Tėvai, Sinajaus dykumos šventieji
atsiskyrėliai, gyvenę III ir IV amžiuje, paliko mums
Jėzaus maldą ir smulkius nurodymus, kaip ją kalbėti,
paremtus asmenine patirtimi, perduodama iš kartos į
kartą. Nuostabioje knygelytėje „Maldininko kelias"
nežinomas varganas carinės Rusijos valstietis paprastais
ir jaudinančiais žodžiais aprašo, kaip pradėjo kalbėti
Jėzaus maldą ir kaip ji pakeitė jo sąmonę.
Katalikai turi nepaprastai galingą mantrą
„Sveika, Marija", pilną begalinės Dievo Motinos meilės
mums, vaikams paklydėliams. Indijoje sakoma, kad kol
vaikas patenkintas žaidžia lauke, motina darbuojasi
namie. Bet galop vaikui įkyri žaislai, jis juos sviedžia
šalin ir visa gerkle ima šauktis motinos. Ji meta viską,
puola prie durų, meiliai paima vaiką ant rankų it ramina.
Taip jūs ir aš, kai malonumo ir pelno, valdžios ir įtakos
žaislai nusibosta, iš visos širdies imame šauktis Dievo
Motinos, ir ji apsireiškia mums sielos gelmėse.
Rusiškoji mantra
Minėto pasaulinės mistikos lobio, „Maldininko
kelio", autorius - neţinomas XIX a. rusų vienuolis,
kurio pagrindinė dvasinė praktika buvo Širdies malda.
Jo mantra buvo rusiškas Jėzaus maldos atitikmuo:
„Gospodi pomiluj" („Viešpatie, pasigailėk"). Jis ją
kalbėjo, klajodamas po Rusijos platybes, kur patyrė
daug nutikimų. Vienintelis šio vienuolio turtas buvo
drabužiai, kuriais kuriais vilkėjo, dažnai jį ištikdavo bėdos, bet
jis rašo:
Širdies malda teikė man tokią paguodą, kad
buvau laimingiausias pasaulyje ir netikėjau, jog laimė dangaus karalystėje didesnė ir tyresnė.
Tai ne tik jautė mano siela, bet ir visas pasaulis
atrodė mielas ir žavus.
Graikiškoji mantra
Jėzaus maldą kalba ir graikų stačiatikiai. Visa
Ato kalno vienuolių malda skamba taip: „Kyrie imon,
Jesu Christe, JeTheu, eleison imas" („MūsųViešpatie
Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų").
„Kyrie eleison" reiškia „Viešpatie, pasigailėk" ir
gali būti kalbama kaip trumpasis maldos variantas.
Jėzaus maldos, arba Širdies maldos, kalbėjimas
daug šimtmečių buvo svarbi dvasinė Rytų Bažnyčios
praktika.
Šio tikėjimo išpažinėjas šventasis Jonas Kopėti-
ninkas rašo:
Malda savaime yra žmogaus pokalbis ir
susiliejimas su Dievu, savo poveikiu ji apsaugo
pasaulį ir sutaiko jį su Dievu; tai ašarų motina
ir drauge duktė, nuodėmių permaldavimas, tiltas
per pagundas, siena nuo bėdų, vaidų nutildymas,
angelų darbas, visų dvasinių esybių penas,
būsimas džiaugsmas, beribė veikia, dorybių
šaltinis, malonių versmė, nematomas kelias,
sielos maistas, proto šviesa, nevilties kirvis,
vilties apraiška, sielvarto sunaikinimas,
vienuolių turtas, atsiskyrėlių lobis, pykčio
nuslopinimas, pažangos veidrodis, išsipildžiusi
sėkmė, buvimo įrodymas, ateities atskleidimas ir
šlovės ženklas.
Rama
Indijos mistinėje tradicijoje dievybės
įsikūnijimas vadinamas „avatara": „ava" - „žemyn",
„tri" - „nužengti". ,Avatara" - „tas, kuris nužengia",
Dievu vadinama aukščiausioji tikrovė, pasirodanti
žemėje paprasto žmogaus pavidalu, kad patenkintų
milžiniškas pasaulio reikmes, kad padėtų vargstantiems
žmonėms. Tai didinga sąvoka. Indijoje Dievo
įsikūnijimų žinoma daug, todėl hinduisto širdis atvira
visoms religijoms ir visiems dvasios mokytojams. Bet iš
daugelio Dievo pavidalų, iš daugelio Indijoje kalbamų
mantrų norėčiau išskirti Ramą ir Krišną. Tai
universalios figūros, žavinčios visus.
Hinduistinė Ramos mantra viena paprasčiausių,
galingiausių ir populiariausių. Šis Šventasis Vardas
kilęs iš sanskrito žodžio „ram" - „džiūgauti"; „Rama" -
„tas, kuris pripildo mus amţino džiaugsmo". Kalbėdami
šią mantrą, primename sau amžino džiaugsmo šaltinį
sielos gelmėse. Paprastas jaunuolis Mohandas
Karamčandas Gandhi's, be paliovos kartodamas „Rama,
Rama, Rama", tapo Mahatma Gandhi'u, be vienatinio
šūvio išvadavusiu Indiją iš didžiausios pasaulio
imperijos valdžios.
Ramos mantra viena populiariausių Indijoje, o
„Ramajana", pasakojanti karaliaus Ramos istoriją -
populiariausias ir mylimiausias indų epas. Susitapatinti
su Rama visiškai nesunku. Rama daug kenčia, jam
dažnai spaudžia širdį. Jis ne kartą atsiduria siaubingoje
padėtyje. Jei paklausite mūsų išminčių: „Kodėl Dievas
kenčia? Kaip Dievui gali nutikti tokia baisybė?", - jie
meilingai atsakys: „Taip Dievas priartėja prie mūsų ir
darosi mums suprantamas". Vakarų mistikų aiškinimas
panašus: Dievas tampa žmogumi, kad įkvėptų žmones
siekti dieviškumo. „Jis tapo žmogumi, kad mes
galėtume tapti Dievu", - pasakė šventasis Atanazas.
Rama patiria daug vargo, bet visada lieka tobulas sūnus,
brolis, vyras, valdovas. Jis yra idealas ir sykiu - vienas
iš mūsų.
Kai Indijoje tėvai ar seneliai vaikams seka „Ra-
majaną", šie girdi ne Dievo, ne valdovo, o paprasto
žmogaus istoriją. „Ramajana" prasideda vaidais, iki šiol
būdingais šeimoms, tautoms ir valstybėms. Rama
gyvena pilname rūpesčių pasaulyje, bet įveikia
siaubingus išmėginimus, kurie trukdo išsipildyti jo
lemčiai. Ištremtas, puolamas, praradęs mylimą žmoną
Sytą, o paskui sėkmingai kariaujantis su blogiu, Rama
galop įžengia į teisėtai jam priklausantį sostą.
Ši alegorija labai sudėtinga, bet Ramos mantrą
galima rinktis ir nesuprantant visos tradicinės legendos
apie Ramą išminties. Užtenka žinoti, kad „Rama"
reiškia džiaugsmą ir dvasios nušvitimą pilname negandų
pasaulyje, kur gėris galų gale nugali blogį, o
džiaugsmas - kančią. Posakis „Ramos valdymas",
Gandhi'o paimtas iš hinduizmo šventraščių, reiškia
karalystę, kurioje niekados nemažėja meilės artimui ir
viešpatauja teisingumas, o ne smurtas. Kartodami
„Rama, Rama, Rama", mes prašome tokios dangaus
karalystės žemėje.
Kalbėdami Ramos mantrą, mes šaukiamės ne
Ramos, kurio istoriją pasakoja indų epas, o Ramos,
kuris šią akimirką gyvena mumyse kaip mūsų tikroji Esmė.
Rama - daugelio kitų galingų indiškų mantrų
pagrindas. Viena - svamio Ramdaso „Om Sry Ram džai
Ram džai džai Ram", kurią girdėjau pietų Indijoje, prieš
daugelį metų su žmona lankydamasis jo dvasinėje
bendruomenėje. Išvertus ši mantra skambėtų taip:
„Tenugali džiaugsmas". Kalbėdami ją meldžiame, kad
amžinasis džiaugsmas mūsų sąmonės gelmėse nugalėtų
savanaudiškumą ir suteiktų laimę - nedalomos būties
vienovės suvokimą.
Krišna
Kitas visus žavintis avatara - Krišna. Jo vardo
reikšmė - „tas, kuris mus traukia". Hinduizmo poţiūriu,
dievybės veikla trejopa: kurti, saugoti ir naikinti.
Krišna - Dievo kaip visatos saugotojo arba
gelbėtojo įsikūnijimas.
Ramos istoriją pasakoja „Ramajana", o Krišnos
istoriją, kaip jis vadovauja ir pataria gėrio jėgoms,
kovojančioms su blogiu, pasakoja „Mahabharatos" epas.
Viename garsiausių pasaulio šventraščių,
„Mahabharatos" dalyje „Bhagavadgytoje", surašyta
Krišnos mokymo esmė. Patariu ją perskaityti
kiekvienam žmogui, kurį domina hinduizmo lobiai.
Apie Krišnos avatarą sukurta daug pasakojimų.
Beveik visų klasikinės hinduizmo tradicijos istorijų
paskirtis - priminti, kad žavi romaus mokytojo Krišnos
asmenybė įkūnija begalinę, amžiną jėgą, saugančią ir
ginančią visą pasaulį. Šios jėgos šaukiamės, kalbėdami
Krišnos mantrą.
Nebūtina išmanyti Krišnos alegoriją su visomis
smulkmenomis. Tik svarbu prisiminti, kad kalbėdami
šią mantrą šaukiamės Krišnos, mūsų Sielos
sužieduotinio, Meilės Viešpaties.
Vieną mėgstamiausių Indijos mantrų, gerai
žinomą ir Vakaruose, sudaro trys nuostabūs Viešpaties
vardai:
Hare Rama Hare Rama, Rama Rama
Hare Hare, Hare Krišna Hare Krišna,
Krišna Krišna Hare Hare.
Trečiasis vardas, „Hare", žodžio „Hari" („tas,
kuris pagrobia širdis") šauksmininkas. Pasiuntęs mus į
šį pasaulį, Viešpats pagrobė mūsų širdį, o paskui ėmė
dairytis tinkamos vietos pasislėpti su grobiu. „Jei
pasislėpsiu ant aukšto kalno, - tarė jis, - žmonės užkops
ant jo ir mane ras. Jei pasislėpsiu atome, žmonės
suskaldys jį ir mane ras. Jei pasislėpsiu žvaigždėse, jie
mane pamatys pro teleskopą." Todėl Viešpats pasislėpė
ten, kur mums niekada neateitų į galvą jo ieškoti - mūsų
sąmonės gelmėse. Visi girdime jo šauksmą, visi jo
ieškome, bet dauguma nežino, kur ieškoti. Keliaujame į
Reno vildamiesi, kad jis galbūt ten; ieškome virtuvėje,
bare, bibliotekoje, banke, kompaktinių plokštelių
kolekcijoje. Bet Viešpats pagrobė mūsų širdį, ir nė
vienoje iš šių vietų nepatirsime ilgalaikės palaimos; tai,
ko mums reikia, rasime tik savo sąmonės gelmėse, savo
sielos dangaus karalystėje.
Jei pasirinkote „Hare Rama, Hare Krišna", galite
kalbėti ir trumpąjį mantros variantą - „Rama". Tai
nereiškia, kad pakeitėte mantrą ar kalbate dvi skirtingas
mantras. Kartokite „Rama", kai jums reikia trumpo
paveikaus žodžio - pavyzdžiui, kai sieloje neramu.
Kitais atvejais galite kalbėti ilgąjį mantros variantą.
Mano senelė ilgąją mantrą kalbėdavo šluodama verandą
ramiomis ryto valandomis, bet kai man prireikė mantros
baimei įveikti, ji patarė kartoti: „Rama, Rama, Rama".
Šiva
Mantra „Om namah Šivaja", ypač populiari pietų
Indijoje, yra Viešpaties Šivos malda. Hinduizmo
trejybėje, įkūnijančioje kūrimo, saugojimo ir naikinimo
principus, Šiva yra naikinamasis dievybės aspektas; šia
mantra meldžiame sunaikinti mūsų savanaudiškumą,
mūsų atskirtumo jausmą. Šivos mantra primena, kad
Viešpats gali būti rūstus. Jis be galo švelniai myli visus,
bet gali priversti ir šiek tiek pakentėti, nes kančios moko
žmones išmintingiau elgtis, taigi ir dvasiškai tobulėti.
Viena rūsčiausių gyvenimo tiesų - kad skausmas
dažnai neatskiriamas nuo tobulėjimo. Pavyzdžiui,
fiziniame lygmenyje netikę mitybos įpročiai ir nesi-
mankštinimas sukelia įvairius sveikatos sutrikimus.
Ligų sukeltas skausmas verčia keisti gyvenimo būdą,
taigi tobulėti. Dvasiniame lygmenyje savanaudiškas
gyvenimas, kai žmogus vaikosi tik malonumų, skatina
susvetimėjimą. Mus grauţia nuojauta, kad nepatyrėme
gyvenimo pilnatvės. Jei kančia privers mus pakeisti
įpročius ir išmokys gyventi dėl kitų, tada ji - malonės
ženklas.
Budistinė mantra
„Om mani padme hum" - didžioji budistinė
mantra: „perlas širdies lotose". Perlas - tai amžinasis
džiaugsmo ir ramybės lobis, slypintis mūsų sielos
gilumoje ir laukiantis, kol bus atrastas. Širdis lyginama
su lotosu, bene mėgstamiausiu hinduizmo ir budizmo
simboliu. Keralos kaime, kuriame užaugau, buvo du
gražūs tvenkiniai su lotosais. Lotosas išauga iš
dumblino tvenkinio dugno, bet dumblas nesuteršia jo
nuostabių vaškinių žiedlapių. Todėl lotosas - tobulas
tyrumo simbolis, jis primena, kad visas kadaise
padarytas klaidas galima išpirkti, nuolat kalbant mantrą,
kuri išgrynins sąmonę, ir pilna meilės bei užuojautos
širdis atsivers visiems.
Prieš pustrečio tūkstančio metų vyrus ir moteris
iš visos Indijos, o paskui ir Azijos, patraukė
gailestingojo Budos mokymas apie meną gyventi. Mus
pasiekė daug pasakojimų apie Budos kaip dvasinio
mokytojo didybę. Turbūt didžiausią įspūdį mūsų laikų
žmogui daro jo atkakli tiesos paieška, jo atsisakymas tikėti
dogma, nepatikrinta asmenine patirtimi.
Vienas pasakojimas apie ginčininką
Nušvitusiojo mokinį itin akivaizdžiai parodo, kad Buda
pabrėžė asmenybės atsiskleidimą. Tokių mokinių turi
kiekvienas mokytojas. Paprastai niekas jais per daug
nesidžiaugia, bet gailestingasis Buda mylėjo šį mokinį.
Jis buvo vardu Malankjaputra ir nuolat
klausinėjo Budos: „Kas yra nirvana? Kas atsitinka
kūnui, kai žmogus pasiekia nirvaną? Kas lieka iš
asmenybės, kai žmogus pasiekia nirvaną?" Klausimų
srautas nemažėjo, bet Buda niekada neprarado
kantrybės ir galų gale papasakojo Malankjaputrai apie
karį, kovos lauke sužeistą užnuodyta strėle. Kai atėjo
chirurgas jo operuoti, sužeistasis tarė: „Prieš
išpjaudamas strėlę, pasakyk, kas ją paleido. Karys iš
Pandžabo ar iš Keralos? Aukštas ar žemas? Iš kokio
lanko šovė?" „Malankjaputra, - paaiškino Buda, - į šiuos
klausimus galima atsakyti, bet sužeistasis per tą laiką
mirs." Galop Malankjaputra suprato esmę.
Buda rūpestingai vengė kvailų klausimų. Jis
tuščiai nešvaistė jėgų. Į nepraktiškus, teorinius
klausimus atsakymas buvo kilni tyla. Gyvenimas per
trumpas tenkinti smalsumui, net susijusiam su
dvasiniais dalykais. Laiko pakanka tik dvasinėms
technikoms ir dvasinėms tiesoms atrasti. Tai ir pasako
mantra „Om mani padme hum": asmeninis perlo,
glūdinčio kiekvieno žmogaus širdyje, atsiskleidimas.
Judaistinės mantros
Hebrajiškai „Baruch ataAdonai" -
„Būkpalaimintas, Viešpatie". Viešpats - visos stiprybės,
visos drąsos, viso džiaugsmo, visos meilės šaltinis, ir
didžiausia palaima, kokią gali patirti žmogus, - tai
suvokti, kad Viešpats glūdi sąmonės gelmėse, ir išmokti
naudotis vidinėmis galiomis, kurias Viešpats daug kartų
padidins, kad galėtume jam tarnauti. Dar viena
judaistinė mantra, kalbama žydų chasidų, - „Ribono šel
olam", t.y. „Pasaulio Viešpats". Visa kūrinija priklauso
jam; mūsų gyvenimas irgi jo rankose. Mantra moko mus
atiduoti savo negandas Dievui, kad jis suteiktų jėgų
joms įveikti.
Vienas chasidų pasakojimas primena, kad Dievo
niekada nepamiršime, jei kartosime Šventąjį Vardą.
Taigi kartą kažkoks ţmogelis paklausė savo dvasinio
mokytojo - cadiko: „Negi turime galvoti apie Dievą ir
sudarinėdami sandorius?" „Žinoma, - atsakė rabinas. -
Juk melsdamasis galvoji apie verslo reikalus, tai ar
nederėtų prisiminti Dievo prekiaujant?"
Judaizmas garsėja nuostabiomis istorijomis ir
eilėmis apie Šventojo Vatdo kartojimo saldybę. Izaijo
knygoje parašyta: „Tavo vardą minėti ir tavo mokymo
laikytis - vienintelis mūsų troškimas".
Musulmoniškos mantros
„Bismi-l-lahi-r-rachmaani-r-rachymi" - graži
musulmoniška mantra: „Gailestingojo ir maloningojo
Dievo vardu". Viešpats, gailestingumo ir
malonės šaltinis, davė mums daug laiko persisotinti
gyvenimo žaislais. Kai užsigeidžiame susijungti su juo,
senų klaidų našta nukrenta nuo pečių. Griežtų pažiūrų
musulmonai ištaria šią mantrą prieš pradėdami kalbėti, -
taip primenama, kad viskas, ką sakome ir darome, turi
atitikti Dievo valią, nedalomą būties vienovę.
Pats Alacho vardas ir, Allahu akbar" („Dievas
yra didis") - irgi mantros. Islamo mistikų raštuose
puikiai išaiškinta Šventojo Vardo galia mums atmainyti:
Visi šimtas dvidešimt keturi tūkstančiai pranašų
buvo pasiųsti skelbti vieno žodžio. Jie liepė žmonėms
kartoti „Alachas" ir pasiaukoti jam. Tiems, kurie
klausėsi tik ausimis, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo;
bet sielose tų, kurie klausėsi siela, Vardas atsispaudė, ir
jie kartojo jį, ko! Vardas persmelkė jų širdis ir sielas, o
visa jų esatis virto šiuo vienu žodžiu. Jie tapo
nepriklausomi nuo šio žodžio tarimo; jie buvo išvaduoti
iš raidžių skambesio. Suvokę dvasinę šio žodžio
prasmę, jie taip persiėmė juo, kad nebesuvokė savo
atskiros būties.
Kiekvienas iš mūsų gali taip persiimti mantra,
kad liausis rūpintis savimi. Suvokę būties vienovę,
džiaugsimės galėdami didinti artimo džiaugsmą;
pajusime, kaip gera padėti aplinkiniams tobulėti.
Beasmenis Dievas
Visomis minėtomis mantromis šaukiamasi
asmeninio Dievo. Bet Dievas sykiu beasmenis, ir kelios
mantros tai atspindi. Beasmenis Dievas vadinamas
daugeliu grėsmingų vardų: Neapsireiškiantysis,
Nepažinusis, Aukščiausioji Tikrovė, Absoliutas,
Brahmanas. Visi šie vardai netikę, nes būties pradmuo
yra už pavadinimo ir formos, laiko ir erdvės, priežasties
ir padarinio ribų. Jėzus mokė mus melstis Dangiškajam
Tėvui, XIX a. Bengalijoje Šri Ramakrišna garbino
Dieviškąją Motiną, islamo mistikai sufijai šaukėsi
Mylimosios, bet senovės Indijoje būta išminčių,
kuriems Dievas buvo ne Jis ir ne Ji, o Tai.
Tobulas beasmenės dievybės simbolis - skiemuo
„Om". Hinduizme ir budizme daug asmeninio
Viešpaties mantrų prasideda „Om", taigi ta pati mantra
reiškia ir asmeninę, ir beasmenę, ir pasireiškiančią, ir
nepasireiškiančią dievybės esatį.
Remdamasis senoviniais hinduizmo
šventraščiais, kurių daug teiginių patvirtino naujausi
šiuolaikinio mokslo atradimai, mėginsiu paaiškinti,
kodėl „Om" - tobulas beasmenės dievybės simbolis.
Pagal tuose šventraščiuose išdėstytą teoriją, visą
reiškinių pasaulj sudaro virpesiai (šiuolaikinė fizika
teigia, jog materija yra koncentruota energija). Fizikas
jums paaiškintų, kad naujausi tyrimai leidžia šią
knygelę laikyti ne vientisu daiktu, o energijos virpesių
konstrukcija, laikinai įgijusia tam tikrą formą. Pagal
hinduistinę virpesių teoriją, materiją sudaro kiečiausi,
tirščiausi virpesiai, todėl ji tvirta ir gali būti suvokiama
juslėmis. Energija lankstesnė, subtilesnė. Ji nekieta ir
dažnai nejuntama, bet iš esmės nesiskiria nuo materijos;
tai irgi virpesių formos, tik subtilesnės. Anot senovės
išminčių, subtiliausias virpesys - vadinamasis kosminis
garsas, kuriamasis Žodis, iš kurio išsirutuliojo visata su
žvaigždėmis ir jūromis, augalais, gyvūnais ir žmonėmis.
Šventojo Jono evangelijos pradţia: „Pradžioje buvo
Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas"
- beveik sutampa su seniausio hinduizmo šventraščio
„Rigvedos" žodžiais apie nepasireiškiančią dievybę,
vadinamą Brahmanu: „Pradžioje buvo Brahmanas. Pas
Brahmaną buvo Žodis, ir Žodis iš tiesų buvo
aukščiausiasis Brahmanas".
Šis Žodis, kosminis garsas, nesuvokiamas
juslėmis, bet jį galima patirti medituojant. Labiausiai
prie jo priartėja skiemuo „Om", kartais tariamas „Aum".
Kai tariame „Om", suprasdami jo svarbą, iš dalies
atkuriame aukščiausiąją tikrovę, kurią jis įvardija.
Kartą vyras ir moteris, kuriuos trumpai mokiau
medituoti, atlėkė pas mane ir pranešė, kad girdi kosminį
garsą. Nepatikėjau, kad jie pasiekė tokias meditacijos
aukštumas, ir vieną rytą užsukau pas juos, ketindamas
medituoti kartu. Paaiškėjo, kad jie girdi šaldytuvo
zvimbimą. Tikroji kosminio garso patirtis sukrečia - taip
tvirtina tiek Rytų, tiek Vakarų mistikai. Pavyzdžiui,
šventasis Pranciškus Asyžietis pavadino jį tokia gražia
ir malonia muzika, kad jei ji būtų skambėjusi bent
akimirką ilgiau, jis būtų numiręs iš laimės.
Nesvarbu, pritariate jūs virpesių teorijai ar ne,
„Om" - didingas simbolis. Tūkstančius metų jis reiškia
aukščiausiąją tikrovę, nepažinia būtį už vardų ir formų,
sektų ir tikybų ribų.
Tačiau dauguma žmonių beasmenei
aukščiausiosios tikrovės formai abejingi. Kartais erzinu
draugus klausinėdamas, ar jie norėtų turėti beasmenę
draugę, transcendentinį draugą. Ji neapsireiškia, tai kaip žiūrėti jai į akis? Ji už laiko ir erdvės ribų, tai kaip ją
paimti už rankos? Beveik visiems reikia asmeninio
įsikūnijimo: būtybės, apie kurią pasakojamos įvairios
istorijos, kurią galima mylėti, kurios pavyzdžiu galima
sekti, nesvarbu, ar ji vadinasi Kristus ar Krišna, ar Buda,
ar Dieviškoji Motina. Todėl dauguma didžiųjų pasaulio
religijų mantrų susijusios su šiomis įstabiomis
asmenybėmis. Tokios mantros padeda mums vis stipriau
mylėti dievybę ir susilieti su ja sąmonės gelmėse.
Dievo vardų skaičius begalinis
Išvardijau dažniausias ir mėgstamiausias
didžiųjų pasaulio religijų mantras, bet vardų, kuriais
vyrai ir moterys daug šimtmečių šaukiasi Dievo,
maldaudami stiprybės ir pagalbos, yra daugiau.
Šventasis Pranciškus Asyžietis kartodavo „Mano Dievas
ir mano viskas", norėdamas iš Pranciškaus, vos
netapusio meilės dainiumi, virsti Pranciškumi - Dievo
meilės įrankiu. O hinduistai turi puikių giesmių -
„Tūkstantis Viešpaties vardų" ar „Tūkstantis
Dieviškosios Motinos vardų", - iš kurių galima rinktis
puikiausius Šventuosius Vardus. Tačiau daugelis
mantrų, ypač hinduistinių ir budistinių, kilusios iš
sudėtingos tradicijos ir vakariečiams sunkiai
suprantamos. Tokios mantros veikiausiai nieko nereikš
žmonėms, kurie nuo vaikystės nebuvo mokomi
atitinkamo tikėjimo tiesų. Todėl siūlau rinktis trumpas,
paprastas ir galingas mantras, susijusias su sena,
nusistovėjusia tradicija; jos ne vienam žmogui padėjo
plaukti per audringą gyvenimo jūrą.
Kasdienė mantra
Kalbėkite mantrą ne nustatytu laiku, o tada, kai
pasitaiko proga. Pradėkite ieškoti tokių progų ir
pamatysite, kad jų visur pilna. Turite penkias atliekamas
minutes pašte - kartokite „Rama, Rama, Rama" arba
„Jėzau, Jėzau, Jėzau". Penkias minutes (o gal dešimt ar
net dvidešimt) laukdamas autobuso, vėl kartokite
Šventąjį Vardą. Godžiai gaudykite laisvas akimirkas, jų
kasdien būna per akis. Nebūtina laukti dviejų valandų
tarpo, kai niekas netrukdys: taip nebus. Tiesiog kasdien
išnaudokite laisvas valandėles. Metams baigiantis būsite
puikiai investavęs laiką. Anot banko reklamos, viskas
duoda pelno.
Kai laukiate
Gyvenime dažnai tenka laukti - panaudokite
gaišaties minutes kalbėti mantrai. Rytą, kol užvirs kava,
kalbėkite mantrą užuot bukai spoksojęs į sieną.
Stovėdamas eilėje banke, pašte, parduotuvėje,
trumpinkite laukimą mantra ir parodykite aplinkiniams
ramybės ir kantrybės pavyzdį. Laukiant pokalbio su
darbdaviu, egzamino pradžios, daktaro, mantra mažins
nerimą ir kraujospūdį, todėl pasirodysite geriau. Visais
šiais atvejais užuot nervinęsis jūs tinkamai panaudosite
laiką.
Kai einate
Mantrą bene geriausia kalbėti einant, ypač jei
vaikštote greitai. Žingsnių ritmas, mantros ritmas ir
kvėpavimo ritmas susiderina, ramina ir teikia jėgų kūnui
ir sielai. Tai įvyksta savaime, nieko paslaptinga čia nėra.
Kvėpavimas glaudžiai susijęs su jūsų dvasine būsena.
Įsitempę ir supykę žmonės kvėpuoja greitai ir
neritmingai; ramūs, malonūs ir patikimi žmonės
kvėpuoja kaip mažas vaikas: lygiai, lėtai ir giliai.
Greitai einant kvėpavimas pasidaro gilus ir lygus, o
mantra nuramina dvasią. Todėl darbe darykite mantros
pertraukėles: penkias ar dešimt minučių sparčiai
pavaikščiokite, kalbėdamas mantrą, ir pasijusite daug
geriau negu sėdėdamas už stalo ir pliaupdamas kavą.
Mantra tinka ir kitoms ritmingoms mankštos formoms:
bėgimui ristele, plaukimui, važiavimui dviračiu. Bet
ypač siūlyčiau vaikščioti - nereikia ypatingos įrangos,
papildomo laiko, be to, taip mankštintis galima iki pat
gyvenimo saulėlydžio.
Kasdienybės dalis
Mantra gali tapti kasdienė ir kitaip. Pavyzdžiui,
jei daug laiko skaitote, rašote ar renkate tekstą
kompiuteriu, protarpiais reikia leisti akims pailsėti:
atsitraukti nuo darbo ir žiūrėti į tolį. Tai puiki proga
kalbėti mantrai, o ţmonėms, įnikusiems į darbą, dar ir
dėmesio nukreipimo pratimas. Jei esate triūslys,
pamatysite, kaip sunku bent valandėlę atsipalaiduoti ir
visą dėmesį skirti mantrai.
Mes su draugais užsimerkiame ir mintyse
sukalbame mantrą prieš valgį. Mantra primena, kad
maistas, kurį tuojau valgysime - Dievo dovana, o jo
teikiama energija turi būti panaudota tarnauti kitiems.
Tai ypač naudinga žmonėms, kurie pietauja darbe, toli
nuo šeimos ir draugų; patartina bent kartą per įtemptą
darbo dieną stabtelėti ir prisiminti dieviškąją kibirkštį
savyje. Jei jums neramu, jei jaučiatės išsekęs, skrandis
susitraukęs, ėda rėmuo, - mantra įsako: „Viskas, gana".
Juk valgant nedera karštai ginčytis arba ką nors
kritikuoti. Maistingi patiekalai, pataisyti ir patiekti su
meile, valgomi kartu su namiškiais ar draugais, - tai
sakramentas, kurį tinka pradėti mantra.
Kai sergate
Kai sergate ar prastai jaučiatės, mantra įgyja
didžiulę vertę. Kuo daugiau dėmesio skiriama mantrai,
tuo mažiau - nesmagumo ar skausmo pojūčiams.
Mantra įveikia net jūros ligą. Į JAV aš
atplaukiau laivu, Indijos vandenyne mus užklupo audra,
kuri truko daug dienų. Anksčiau niekada nebuvau
plaukęs jūra ir turiu pripažinti, kad net šilauogių vafliai
ima kelti šleikštulį, jei vieną akimirką žvelgi į jūrą, o
bendrakeleiviai vienas po kito tyliai traukė išsivemti per
turėklus. Aš viso labo kartojau mantrą. Vieną rytą
audrai baigiantis įėjau į valgomąjį pusryčiauti ir
pamačiau, kad didžiuliame kambaryje esu vienas kaip
pirštas. Ir lyg niekur nieko sočiai papusryčiavau. Ne tik
bendrakeleiviai, bet ir įgula buvo priblokšti ir puolė
klausinėti, kokias tabletes vartoju. Tad kai jums skauda
galvą, dantį ar ką nors kita, jei norite, išgerkite aspirino,
bet mantrą būtinai sukalbėkite.
Jei iš tiesų sunkiai sergate, užuot drybsojęs
lovoje ir žiūrėjęs televizorių, sprendęs kryžiažodžius ar
spoksojęs į plyšius lubose, leiskite laiką naudingiau -
kalbėdamas mantrą. Ji ne tik ramina ir nukreipia dėmesį
nuo skausmo; ji stiprina gydomąsias galias sielos
gelmėse. Nieko čia paslaptinga. Iš dalies kančias sukelia
mintys apie ligos požymius, nerimas dėl negalios
sunkumo, trukmės ir besikaupiančių darbų. Šis nerimas
trukdo sveikti, todėl, kad panašūs rūpesčiai
neaptemdytų proto, kalbėkite mantrą. Jei žmogaus
sieloje ramu, mantra būtinai sužadins gilumines
gydomąsias galias - natūraliausias ir veiksmingiausias
organizmo jėgas sveikatai atgauti.
Kai dirbate mašinaliai
Mantrą tinka kalbėti atliekant mechaniškas
užduotis, kurioms nereikia daug dėmesio, ypač jei
darbas ritmingas. Galite mintyse kalbėti mantrą
plaudamas indus, valydamas batus, šluodamas,
pjaudamas malkas, net valydamasis dantis. Labai
dažnai, dirbdami tokius mechaniškus darbus, galvojame
apie kitus dalykus. Svajojame, mąstome apie vakarykštę
dieną, rėţiame prakalbą viršininkui, prisimename senos
dainos žodžius, menkus rūpesčius ir nuoskaudas. Mes
nė neįtariame, kiek gyvybinių jėgų netenkame, vienai
minčiai vejant kitą. Klystame manydami, kad mūsų
protas visada dirba naudingą darbą ir iš prielaidų daro
logiškas išvadas. Jei dirbdami mašinaliai kartojame
mantrą, ji ne tik giliau įstringa į sąmonę: sykiu mes
pratiname protą likti čia ir dabar.
Kada nedera kalbėti mantros
Norėčiau perspėti, kada mantros nereikia kalbėti.
Esama žmonių, kurie taip susižavi mantra, kad
užsimiršę kalba ją ir tada, kai turi visą dėmesį skirti
darbui. Nekalbėkite mantros, kai šnekatės, klausotės
nurodymų, skaitote, rašote ar klausotės geros muzikos.
Nekalbėkite mantros ir tada, kai ką nors dirbate su
aštriais įrankiais ar galingais įrenginiais, pavyzdţiui,
elektriniu pjūklu arba virtuviniu peiliu. Tokiu atveju
visas dėmesys turi būti skirtas atliekamam darbui.
Nepatariu kalbėti mantros važiuojant, ypač kai eismas
didelis, nes įnikęs į mantrą galite nebesupaisyti vairo,
greičio, kitų automobilių, pėsčiųjų ir gyvūnų. Kitais
atvejais pats spręskite, kokius darbus reikia dirbti
atidžiai. Įgudęs dailidė gali kalbėti mantrą ir
darbuodamasis plaktuku. Jam tai nesunku, bet jei
kaldamas mantrą bandyčiau kalbėti aš, be abejonės,
trenkčiau sau per nykštį. Taigi spręskite patys.
Nuobodulys
Mantra praverčia, kai turite laisvo laiko.
Nuobodulys - gyva bėda žmonių, kurie neţino, kaip
prastumti laiką ir į ką nukreipti dėmesį. Kiekvieną rytą
Oklande mudu su žmona vaikščiodavome prie Merito
ežero, ir aš visada įdėmiai stebėdavau, kokiais būdais
žmonės, laukiantys autobuso į San Franciską, bando
prastumti dešimt penkiolika laisvų minučių. Daugelis
rūkydavo, ne todėl, kad norėjo, bet todėl, kad nežinojo,
ko griebtis; vienas vaikinas, iš apdaro - šilto ir šalto
matęs biržos makleris, skėčiu uoliai urbindavo skylę
šaligatvyje. Visiems šiems žmonėms mantra būtų davusi
didelės naudos. Tiesą sakant, mes dažnai nesuprantame,
kiek daug poelgių nulemia paprasčiausias nuobodulys,
nekantra, nežinojimas, kur dėti laiką. Mantra padeda
atsikratyti nerimo ir neleidžia švaistyti energijos, nes
nuobodžiaudami dažnai ne- bevaldome savo minčių.
Vienas neabejotinas nuobodulio poţymis - visų
iš eilės televizijos programų žiūrėjimas. Draugai,
dirbantys ligoninėje, man pasakojo, kad daug ligonių
kiaurą dieną žiūri televizorių, kartais net du televizorius
vienoje palatoje, nes nežino, ko stvertis turint tiek laisvo
laiko. Aš patarčiau išjungti televizorių, atsigulti ir
kalbėti mantrą; tyla ir mantra spartina gijimą labiau
negu muilo opera. Man darosi labai liūdna, kai girdžiu
pasakojimus apie senukus pensionuose ir sanatorijose,
su invalido vežimėliu įsitaisiusius priešais televizorių.
Tada mąstau: „Mantra smarkiai palengvintų jiems
gyvenimą". Motina, prieš mirtį gyvenusi su manimi,
kasdien valandų valandas kalbėdavo mantrą. Jei kas
nors būtų jos paklausęs ir jei ji būtų mokėjusi angliškai,
nedvejodama būtų atsakiusi, kad nežino, kas yra
nuobodulys.
Be abejo, aš nesiūlau veikliam ir sveikam
jaunimui be paliovos kalbėti mantrą visas tas valandas,
kurias jie dabar prasėdi prie televizoriaus. Statistika
baisi: mūsų vaikai žiūri televizorių vidutiniškai daugiau
kaip šešias valandas per dieną, o suaugusieji irgi beveik
neatsilieka. Žinoma, pravartu pasiţiūrėti gerų
informacinių ar pramoginių laidų, bet kai jos nykios,
galima praleisti laiką naudingiau. Esama įvairių veiklos
sričių, kuriose gali dalyvauti visi šeimos nariai. Galima
drauge eiti pasivaikščioti ar paplaukioti; galima iš naujo
atrasti užmirštą pašnekesio meną, geriau pažinti savo
šeimą, draugus ir kaimynus; galima imtis kilnių darbų
visų žmonių gerovei.
Įkyrios būsenos
Kai kurie žmonės turi nuolat ką nors skaityti.
Pusryčiaudami jie kelis kartus perskaito užrašus ant
kartoninio pieno pakelio, vaţiuodami autobusu į darbą
išsitraukia romaną ar kryžiažodį, o nuėję kuopti palėpės
susidomi šūsnimi senų žurnalų, suverstų kampe. Ar ne
geriau būtų kalbėti mantrą, užuot be paliovos skaičius
viską, kas pakliūva po ranka?
Nuo nepataisomų skaitytojų nelabai skiriasi
nepataisomi plepiai. Anot arabų patarlės, kiekvienas
žodis, kurį ketiname ištarti, turi praeiti pto trejus vartus.
Prie pirmųjų vartininkas klausia: „Artai tiesa?", prie
antrųjų: „Ar tai būtina?", o prie trečiųjų: „Ar tai
gailestinga?" Jei griežtai laikytumės šios patarlės
reikalavimų, dauguma iš mūsų beveik neturėtų ko
pasakyti. Tačiau aš siūlau ne tylėti, o galvoti, ką
sakome.
Pokalbis skirtas bendrauti; maloni, teisinga,
santūri kalba padeda palaikyti ryšį su šeimos nariais ir
draugais. Bet nepataisomi plepiai, kalbėdami mantrą,
savo trūkumą gali paversti pranašumu ir daug pasiekti.
Šiandien jie kaip užsukti tauškia niekus, bet ilgainiui
tuščius žodžius gali pakeisti Ramos mantra. Reikia
pasinaudoti savo polinkiais kelyje į dvasios tobulumą.
Kai mingate
Svarbus metas mantrai kalbėti - vakaras, prieš
miegą. Tuo metu mus apninka visos bėdos: prabėgusios
dienos vargai, kito ryto rūpesčiai. Todėl sapnuojame
baisius sapnus, blogai miegame ir keliamės
gailėdamiesi, kad negalime nusnūsti dar bent keturių
valandų. Prieš miegą negalvokime apie savo negandas,
verčiau padėkime knygą, išjunkime šviesą, užsimerkime
ir kartokime „Rama, Rama, Rama" arba „Jėzau, Jėzau,
Jėzau", kol užmigsime su šiuo žodžiu mintyse. Prireiks
šiek tiek laiko ir pastangų, kol įprasite, bet kai išmoksite
užmigti kalbėdami mantrą, ji visą naktį gydys jūsų
sąmonę.
Tarp paskutinės būdravimo ir pirmos miego
akimirkos galima įsismelkti į sąmonės gelmes. Tai
vienas didžiųjų atradimų sąmonės sutelkimo procese.
Stebuklinga akimirka. Jūs nei budite, nei miegate; jūs
esate tarp dviejų pasaulių, ir tunelis atviras. Tą akimirką
galite kaip kriketo žaidėjas kamuolį švystelėti mantrą.
Matėte, kaip geras žaidėjas paima kamuolį, atsargiai
laikydamas rankoje taikosi ir sviedţia taip, kad
kamuolys skrieja sukdamasis ir suklaidina atmušėją.
Galima išmokti į sielos gelmes kasnakt panašiai pasiųsti
mantrą.
Kai taip atsitiks, galbūt sapne girdėsite mantrą,
aidinčią jūsų sąmonės gelmėse. Tai nepaprastai vertinga
patirtis, be to, ji saugo jūsų miegą. Draugas kartą
pasakojo, kad ilgą laiką sapnuodavo pasikartojantį
košmarą, bet vieną naktį, kaip tik tada, kai slogutis
beveik pasiekė įprastą siaubo viršūnę, jis išgirdo
sąmonėje aidint mantrą. Ji nuvijo baimę ir baisų sapną,
slogučio jis daugiau nesapnavo. Vadinasi, kai išmoksite
užmigti kalbėdamas mantrą, užmiršite košmarus,
neramius sapnus ir rytą pabusite atsigavęs.
Mokydamasis užmigti su mantra, jūs turbūt
labiau negu paprastai domėsitės migimo procesu ir
galbūt atkreipsite dėmesį į anksčiau nepastebėtus
dalykus. Staiga truktelės kūnas, galbūt išgirsite balsus ar
net ką nors pamatysite. Nieko čia nėra stebuklinga,
nesijaudinkite. Jei migdamas patirsite šiuos dalykus,
nepaisykite jų; kalbėkite mantrą, ir tiek. Mokslininkai
šią prieblandos sritį tarp budėjimo ir miego vadina
hipnagogine būsena, o aš - Alisos Stebuklų šalimi. Prieš
užmingant sąmonė užsisklendžia, ir gali prasiverti landa
į pasąmonę, įsileisdama keletą užklydusių sąmonės
kibirkščių. Nekreipkite į jas dėmesio. Tai ne angelų
balsai, ne raktas į slapčiausią proto veiklą; jos ne
svarbesnės už nuolat besikeičiančias dangumi
plaukiančių debesų formas. Gal mingant visada taip
būdavo, tik anksčiau nepastebėdavote. Todėl
stengdamasis užmigti su mantra mintyse kalbėkite ją ir
nepaisykite sąmonės probrėkšmių.
Užmigti kalbant mantrą ne taip paprasta, kaip
atrodo. Reikia įgūdžių, bet pastangos atlyginamos su
kaupu. Todėl jei dieną gulatės pogulio, snaudžiate
automobilyje, autobuse, lėktuve arba pabundate vidury
nakties, pasinaudokite proga ir mokykitės užmigti su
mantra. Tai ypač naudinga nemigos kankinamiems
žmonėms. Užuot gulėjęs ir žiūrėjęs į laikrodį, nerimavęs
dėl nemigos ir jausenos rytą, kalbėkite mantrą. Paskui,
užuot skundęsis: „Šiąnakt varčiausi be miego dvi
valandas keturiasdešimt tris minutes", galėsite pasakyti:
„Dvi valandas keturiasdešimt tris minutes man niekas
netrukdė kalbėti mantros". Šitaip pakeitus požiūrį ir
mantra nuraminus dvasią, nemiga gali visam laikui
atsitraukti. O rytą geriausia pradėti mantra. Sučirškus
žadintuvui, neverta traukti antklodės ant galvos ir gulėti
aimanuojant; mantra suteiks jėgų nusimesti antklodę ir
džiaugsmingai sutikti dienos išbandymus.
Kai jūs su vaikais
Gražiausia lopšinė mažiems vaikams - mantra.
Ypač ji naudinga kūdikiams, kuriais dažnai tenka
rūpintis naktį: kartais net po kelias valandas nešioti,
liūliuoti, glamonėti. Mantra ne tik nuramins mažylį, bet
ir suteiks kantrybės ištverti naktį, be to, leis pailsėti
gilesniam sąmonės lygmeniui ir atstos bent dalį prarasto
miego.
Niūniuokite vaikams mantrą; mokykite vaikus
kalbėti mantrą, kai reikia eiti pas dantų gydytoją arba
leistis vaistus. Tuo metu vaikus apima baimė, ir jie
mielai griebiasi mantros. Parodykite, kad tokiais
atvejais irgi kalbate mantrą, ir vaikai pamatys, kokį
poveikį ji daro jums.
Šitaip jūs įtvirtinsite mantrą vaiko sąmonėje, ir
vėliau ji jam labai pravers. Šitaip Ramos mantrą,
sėdėdamas auklei ant kelių, išmoko Mahatma Gandhi's,
šitaip „Hare Rama" mantrą išmokau aš, vaikystėje
girdėdamas iš senelės lūpų.
Rašykite mantrą
Puiki dvasinė technika — mantros rašymas.
Namie mes turime didelį storą albumą, ir kiekvienas
šeimynykštis, ištaikęs valandėlę laisvo laiko, gali į jį
rašyti mantrą. Tai naudinga praktiškai. Kai esate toks
prislėgtas, kad ramiai kalbėti mantros mintyse
nepajėgiate, rašykite ją - ir tuo metu užmiršite savo
rūpesčius.
Įsigykite sąsiuvinį mantrai rašyti namie. Jei pas
jus užsuka susijaudinęs paţįstamas pasidalyti savo
rūpesčiais ir apsvarstyti priemonių, kurių galbūt imsis,
jų pranašumų ir trūkumų (ir sujaudinti jūsų, visų
namiškių ir dar labiau susijaudinti pats), patariu pakišti
jam mantrų albumą ir pasiūlyti tūkstantį kartų parašyti:
„Rama, Rama, Rama". Jūs padėsite draugui nusiraminti,
o kai jam prašviesės protas, draugas pats suvoks, kaip
įveikti sunkumus.
Skanduokite mantrą
Šiai pjau siūlau mantrą kalbėti mintyse. Tačiau
kartais naudinga ją skanduoti. Pavyzdžiui, kai sieloje
sumaištis ir jūs negalite įsigilinti į mantrą, eikite
pasivaikščioti vienas ir sparčiai žingsniuodamas garsiai
kalbėkite mantrą. Nepatarčiau mantros giedoti
pašalaičiams girdint, galite be reikalo atkreipti dėmesį,
bet garsiai kalbama vienatvėje, ji malšina dvasios
nerimą.
Jei susirgo šeimos narys, o visa šeima ir draugai
kalba tą pačią mantrą, tiek ligonį, tiek jo namiškius
nepaprastai paguos visų drauge giedama mantra.
Giedojimas būdingas indiškajai tradicijai, ir tokiomis
ypatingomis progomis patarčiau mantrą kalbėti garsiai.
Bet nebrukite mantros tuo atveju, jei ţmonės
nepasiruošę.
Ištikus nelaimei, kai sielvarto apimta siela nenori
nusiraminti ir tvardytis, didelė pagalba - dvasingumą
puoselėjančių žmonių bendrai giedama mantra.
Malda
Kalbėdami mantrą, mes šaukiamės Dievo.
Mantra - viena geriausių maldų, ją kalbame ne tik
atsikėlę, ne tik guldamiesi, bet ir kiaurą dieną bei naktį.
Šia malda šaukiamės ne kokios nors antgamtiškos
būtybės, sklandančios tarp Neptūno ir Plutono, bet
paslaptingiausios Esybės, Meilės Viešpaties, glūdinčio
visų mūsų širdyse. Kalbėdami mantrą, neprašome
konkrečių dalykų, kaip antai: sveikatos, išvadavimo iš
rūpesčių, darnesnių santykių su brangiais žmonėmis.
Mes viso labo trokštame priartėti prie vienintelio
stiprybės, džiaugsmo ir meilės šaltinio. Bet Jėzus yra
pasakęs: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo
teisumo, o visa kita bus jums pridėta". Mes prašome tik
Dievo artumo, bet sykiu paaiškėja, kad sveikata
pagerėjo, rūpesčiai dingo, o santykiai su artimais
žmonėmis teikia vien džiaugsmą.
Dvasios ramybė
Populiarioji žodžio „mantra" etimologija pa-
aiškina, kaip Šventasis Vardas veikia sąmonę. Sakoma,
kad žodį „mantra" sudaro šaknis „man" („dvasia") ir
„tri" („pereiti'). Mantra - priemonė dvasios jūrai
perplaukti. Jūra - idealus dvasios simbolis. Ji amžinai
mainosi: vieną dieną rami, kitą audringa. Mes matome
tik paviršių ir beveik nenutuokiame, kokie keisti padarai
tūno dugne ir kokios milžiniškos srovės sūkuriuoja
gelmėse. Kitas krantas taip toli nuo to, ant kurio
stovime, kad sunku net įsivaizduoti, jog jis yra.
Dauguma žmonių suvokia tik bangavimą
sąmonės paviršiuje, kur mūsų mintys it žiogai straksi
nuo vieno dalyko prie kito. Per trumpą valandėlę
šmėkšteli pakriki įspūdžiai apie aplinką, seni
prisiminimai, ateities planai, džiaugsmas sužinojus gerą
naujieną, apgailestavimas dėl praeities, populiarios
dainos nuotrupa, nerimas dėl įvairių sunkumų, fiziniai
pojūčiai, pasipiktinimas aplinkiniais, noras užkąsti.
Dauguma tokių minčių savaime nekenksmingos, o kai
kurios net kilnina. Visa bėda, kad mes jų nevaldome.
Tos mintys galėtų pasakyti: „Šitam vargšeliui atrodo,
kad jis mąsto mus, bet iš tiesų mes mąstome jį".
Po sąmonės paviršiumi
Po sąmonės paviršiumi šėlsta audros. Ten glūdi
mūsų slaptos baimės ir priešiškumas, troškimai ir
prieštaravimai. Tai aukštos pertvaros, suskaldžiusios
sąmonę, trukdančios susikaupti, būti ištikimiems ir
pastoviems. Jos neretai sukelia sunkias ligas, naktį
košmarais įsiveržia į mūsų miegą, įstumia į neviltį.
Tokios audros palauţia mūsų valią ir išsekina gyvybines
jėgas.
Dauguma žmonių neįsivaizduoja, kad padėtį
galima pakeisti; mes apsipratome sujos neišvengiamybe
ir manome, kad tokia žmogaus prigimtis. Patikėkite,
tikroji mūsų prigimtis ne tokia, ją mes kuriame patys.
Sielos gelmėse slypi milžiniškos valios, ištikimybės,
kantrybės, užuojautos ir meilės atsargos, tik mes
nežinome, kaip prie jų prieiti ir panaudoti kasdieniame
gyvenime. Bet galime sužinoti, jei išmoksime valdyti
savo mintis.
Išlavintas protas
Daugumai mūsų nė į galvą neateitų valdyti
mintis, o kai kas netgi pasakytų, kad tai nesmagus ar
žiaurus dalykas. Ne vienas išsilavinęs žmogus mano,
kad kontrolė uţgniaužtų nevaržomą minčių laisvę. Bet
niekas neneigia, kad kontrolė, drausmė būtinos
mokantis įgūdžių. Pavyzdžiui, valgymas:
nesusimąstome, kokio reikia miklumo, kad
pasmeigtume maistą šakute ir įsidėtume į burną. Tik
pamatę, kaip kūdikis, mokydamasis valgyti
savarankiškai, išsiterlioja koše visą veidelį, suvokiame,
kad valgome be jokių pastangų, nes per daug metų
įpratome. Išmokėme rankas paklusti. Kaip jaustumėtės,
jei rankos staiga atsisakytų klausyti jūsų įsakymų ir
išpiltų kavą ant mišrainės arba imtų penėti apverstu
šaukštu? O juk protui leidžiame taip su mumis elgtis,
nes jo deramai nelavinome. Kai norime susikaupti,
protas stengiasi mus sujaudinti ir išblaškyti. Kai norime
kam nors atsidėti, jis išsigalvoja įvairiausių
prieštaravimų ir abejonių. Kai norime mylėti, jis
ištempia į dienos šviesą senas skriaudas ir vaidus. Bet
išmokę valdyti mintis - sulėtinti jų karštligišką bėgimą,
džiaugtis geromis mintimis ir išmesti iš galvos blogas, -
pasijusime laisvi.
Daugumai žmonių savitvarda - kažkas išoriška.
Galime susivaldyti ir nepasielgti nedorai, bet mūsų
sieloje kyla sumaištis; galime susivaldyti ir neištarti
negražių žodžių, bet mintyse svaidomės velniais
perkūnais. Nepakanka tarti sau: „Nenukabink nosies,
brolau", - ir dėtis, kad nieko neatsitiko. Juk visi galime
išmokti taip valdyti mintis, kad ramybė taptų įprasta
būsena. Galime išmokti, jei reikia, nesipiktindami
atsižadėti savo malonumų, ramiai dirbti sunkiausiomis
sąlygomis. Tai - ne iš šalies primesta kontrolė, o savo
gyvenimo valdymas.
Užtvara tarp sąmonės ir pasąmonės
Didieji mistikai vadina šį procesą dvasios
nuraminimu, - tai reiškia, kad visi psichiniai procesai,
ne tik sąmoningi, bet ir nesąmoningi, yra mums visiškai
pavaldūs. Beveik visų žmonių valia veikia tik
paviršutiniškai. Mes menkai kontroliuojame net
sąmoningas mintis, o juk baimės, priešiškumas ir
troškimai, kuriuos suvokiame, - tik ledkalnio viršūnė. Iš
sapnų ir košmarų galima susidaryti šiokį tokį vaizdą
apie keistą pasaulį anapus būdraujančios sąmonės. Ten
mūsų baimės ir troškimai daug stipresni ir visiškai
mums nepavaldūs. Mes nepajėgūs suvokti pasąmonės
gelmių, tačiau kaip tik ten slypi visų bėdų priežastys.
Pasąmonės gelmėse glūdi ne daugybė menkų mums
žinomų būgštavimų (pavyzdţiui, baimė nuplikti ar
baimė pereikvoti kreditą), bet baimė pati savaime. O dar
pasąmonėje, be nesuvoktų prieštaravimų, baimių ir
troškimų, slypi milžiniški kūrybingumo, išminties ir
meilės lobiai.
Žinoma, tuojau pat į pasąmonę
neprasiskverbsime. Reikia pamažu stiprinti valią ir
mokytis sąmoningai kontroliuoti vis gilesnius sąmonės
lygmenis. Stiprindami valią, keičiame ir paţabojame
neigiamas psichines jėgas, ir mums atsiveria didžiulės
galimybės. O kai visos užtvaros tarp sąmonės ir
pasąmonės nugriaunamos, galime patekti į bet kurį
sąmonės lygmenį valingai ir viską suvokdami. Mahatma
Gandhi's tvirtino, kad galima išmokti valdyti savo protą
taip, jog savanaudiška mintis net neprisisapnuos. Taigi
dvasios nuraminimas reiškia, kad visos neigiamos,
savanaudiškos sąmonės galios palaidojamos amžinai.
Dvasios ramybė
Paplitęs klaidingas požiūris, kad dvasios ramybė
padaro iš žmogaus zombį arba robotą. Priešingai. Kuo
ramesnė dvasia, tuo lengviau kasdieniame gyvenime
realizuoti tikrąją prigimtinę teisę į saugumą, džiaugsmą
ir su nenuilstama energija darbuotis kitų žmonių labui.
Mehet Baba, garsus šiuolaikinės Indijos šventasis,
sakydavo, kad greitas protas yra ligotas, lėtas - sveikas,
o ramus protas - dieviškas. Tą patį teigia ir Biblija:
„Nurimk ir žinok, kad aš esu Dievas".
Lygindamas dvasią su jūra, aš vėl prisiminiau
kasdienius pasivaikščiojimus su žmona aplink Merito
ežerą Oklande. Paprastai vanduo nuo vėjo
raibuliuodavo, ir mes matydavom tik paviršių. Bet vieną
kitą nevėjuotą rytą, kai eţeras būdavo ramus,
galėdavome išvysti jo dugną. Taip ir mes visi, nurimus
dvasiai, suvokiame dieviškąją esatį, Meilės Viešpatį,
saugomą mūsų sąmonės gelmių relikvinėje. Šis
suvokimas - ne regėjimai ir balsai, o paprastas,
savaiminis jausmas, kad visa būtis yra vienis. Patyrę šį
jausmą, mes nebegalėsime pažeisti būties vienovės ir
gyvensime dėl visų.
Mantra keitėja
Jei pasinaudosime visomis progomis kalbėti
mantrą - laukdami, eidami, vakare migdami - ji
nuramins dvasią ir nuvaikys baimes. Baimę, pyktį arba
troškimą, kenkiantį kitiems žmonėms, mantra gali
paversti milžiniškos teigiamos energijos šaltiniu ir
sulaikyti mus nuo neapgalvotų poelgių ar ţodţių. Mes
neslopiname šių stiprių jausmų, mes tik jais
naudojamės, užuot leidę jiems naudotis mumis. Mantra
gali baimę paversti drąsa, pyktį užuojauta, o neapykantą
- meile.
Dramblys ir bambukas
Mantra pravarti mokantis nuraminti dvasią, nes
suteikia protui atramą.
Hinduistai protą daţnai lygina su dramblio
straubliu - guviu, smalsiu ir nuolat nuklystančiu kur
nereikia. Jei kada nors stebėjote dramblį, suprantate,
koks tai vykęs palyginimas. Indijos miesteliuose ir
kaimuose dažnos religinės procesijos su išpuoštais
drambliais. Dramblys, ţingsniuodamas į šventyklą
siauromis ir kreivomis gatvelėmis su vaisių bei daržovių
prekystaliais abipus, judriu gyvatišku straubliu graibsto
bananų kekes. Nesunku įsivaizduoti, kaip jis
pasiteisintų: „Ko tu iš manęs nori? Štai straublys, štai
bananai". Dramblys paprasčiausiai nežino, kur dėti
straublį. Jis negaišta laiko bananams lupti ar kaip nors
patiekti - jam neteko girdėti Emily Post nurodymų, kaip
valgyti bananus. Dramblys susikemša į plačius ţabtus
visą kekę su koteliu. Paskui nuo gretimo prekystalio
pačiumpa kokoso riešutą ir švysteli bananams įkandin.
Pasigirsta trakštelėjimas, dramblys patraukia prie kito
prekystalio. Nerimaila straublys nepaiso nei grasinimų,
nei pažadų.
Tačiau išmintingas, gerai pažįstantis dramblį
varovas prieš procesiją įbruks drambliui trumpą
bambuko lazdą. Tada dramblys išdidžiai žingsniuos
iškėlęs galvą, laikydamas bambuko lazdą kaip
dirigentas batutą. Bananai ir kokoso riešutai jam
neberūpės, straublys turės darbo.
Protas irgi panašus. Kone nuolat jis neturi ko
nusitverti, bet mantra gali jį atpratinti nuo paklydimų.
Kai buvau maţas, besimokantys joti ant
dramblio berniukai visada stengdavosi atsisėsti arčiau
virvės, juosiančios dramblio kaklą. Dramblio nugara
plati it jam žengiant siūbuoja, todėl virvė jojikui teikia
drąsos. Pamatęs duonmedį su prinokusiais vaisiais,
dramblys ištiesia straublį vieno kito nusiskinti, o jūs
pasijuntate kaip žaidimų aikštelės šliaužynėja ir mikliai
griebiatės už virvės. Kai dramblys ištroškęs palenkia
galvą prie vandens, kad neatsistotumėte ant galvos,
griebiatės už virvės. Kai jūs pakilios nuotaikos ir
mąstote apie malonius dalykus, kai jūs blogo ūpo ir
mąstote apie nemalonius dalykus, kai suardomi jūsų
planai ir nepaisoma jūsų nuomonės, tokia virve tampa
mantra. Bet nepakanka tokiomis akimirkomis vien
prisiminti mantrą, nors jau ir tai padeda. Reikia stiprinti
ir ugdyti valią, kad ji skatintų elgtis išmintingai ir
ilgainiui įpratintų protą vengti klystkelių.
Mėgstami ir nemėgstami dalykai
Gausybę gyvybinės energijos iššvaistome todėl,
kad protas linksta prie mėgstamų dalykų ir kratosi
nemėgstamų. Dauguma žmonių taip įpratę vaikytis
malonumų ir vengti nemalonumų, kad net nesupranta,
kokia tai didelė bėda. Įstrigę tarp mielų ir nemielų
dalykų, griežtų pažiūrų ir nusistovėjusių įpročių,
negalime dirbti visu pajėgumu, be to, jaučiamės
nesaugiai. Mūsų savijautą lemia išorinės aplinkybės: jei
viskas vyksta kaip norime, džiaugiamės, jei ne -
nusimename. Iš tiesų laisvas tik brandus žmogus,
nepriklausomas nuo žavėjimosi ir bodėjimosi, įpročių ir
nuomonių. Tokių žmonių elgesys iš tiesų savaimingas.
Jie suvokia problemą tiesiogiai, o ne iškreiptą tvirtų
pažiūrų, žmones mato ne įsivaizduojamus, o tokius,
kokie jie yra.
neišmoko, - gyvenimo auka. Mūsų laikais įprastas
teiginys „Man patinka, todėl ir darau" iš tiesų reiškia,
kad žmogus nelaisvas. Sakydamas: „Aš taip darysiu, nes
man patinka, aš taip nedarysiu, nes man nepatinka",
žmogus iš esmės prisipaţįsta, kad jo rankos surištos,
kad gyvenime jis negali rinktis.
Taip jau mes išauklėti; visada buvome skatinami
daryti tai, kas malonu, daryti tai, ką sugebame, ir
nedaryti to, ko nemėgstame. Nervų sistema, įpratinta
prie vienpusio eismo, nesąmoningai linko į mėgstamus
dalykus ir vengė nemėgstamų. Tai tas pat kaip važiuoti
automobiliu, kurio vairas sukasi tik į vieną pusę,
pavyzdžiui, į kairę. Sunku bus nuvažiuoti net iki
parduotuvės. Toks automobilis - ne tik vienas vargas,
kelionė juo veikiausiai baigsis avarija. Liovęsis skirstyti
dalykus į mėgstamus ir nemėgstamus, galėsite sukioti
vairą į abi puses. To išmoksite kalbėdamas mantrą ir
ugdydamas valią.
Uolumas ne vietoje
Žmogus, valdomas didelio palankumo ar
nepalankumo, stengsis išvengti nemėgstamų darbų ir
perdėtai uoliai griebsis tų darbų, kurie jam prie širdies.
Paseksiu jums kandţią malajalių pasaką. Atėjus pjūties
metui, ūkininkas žiūri į ryžių laukus. Ryžius reikia
nupjauti, surišti pėdus, pargabenti namo, iškulti ir
sukrauti svirne. Ryžiai - ūkininko pragyvenimo šaltinis.
Bet jam pakerta rankas vien nuo minties apie tokią
begalę darbų. Ir čia ūkininkui krinta į akį neįtikėtinai
Didžiausią dţiaugsmą žmogus patiria, didžiausią
tvirtumą parodo, jei prireikus sugeba pakeisti
mėgstamus ir nemėgstamus dalykus. Tas, kuris išmoko
šito meno, - gyvenimo šeimininkas, o tas, kuris
nušiuręs vežimas. Ūkininkas uţsidega jį perdažyti.
Užuot krautuvėje nusipirkęs skardinę baltų daţų, jis
kruopščiai kuria raštus, susiranda gamtinių dažų ir
rūpestingai paruošia reikiamų spalvų mišinius. O paskui
pradeda tapyti įmantrius gėlių ornamentus ant vežimo
ratų, nors lauke byra nepjauti ryžiai.
Mes visi mokame tapyti vežimo ratus. Kursinį
darbą reikėjo atiduoti prieš tris savaites; užuot jį rašę,
mes nusprendžiame išardyti motociklą. Kai reikia rašyti
padėkos laiškus, mes trūks plyš turime sutvarkyti spintą.
Būtina parašyti pajamų ataskaitą mokesčių inspekcijai,
o mes nepaprastai susidomėję skaitome straipsnį apie
dinozaurus pusmečio senumo žurnale. Man nedaro
įspūdžio žmogus, stropiai dirbantis darbą, kuris jam
patinka; aš labiau ţaviuosi žmogumi, kuris dirba
nemėgstamą darbą smagiai ir uoliai, jei tas darbas
naudingas kitiems.
Kaip įveikti nelankstumą
Žmonėms, kurie aistringai kuo nors žavisi ar
bodisi, gyventi sunku: jie it vieno kaulo, ir jei prireikia
nors kiek lankstumo, palūţta. Jų paţiūros visada itin
griežtos.
Šiais laikais nepalenkiamumas pasireiškia labai
anksti. Kai dėsčiau universitete ir studentai kurį nors
žilaplaukį fakulteto narį pavadindavo karšinčiumi,
sakydavau jiems, kad karšatis neturi nieko bendra su
amžiaus tarpsniais. Kai kurie seniai tikrai nukaršta, bet
mačiau ir daugybę jaunų karšinčių. Karšinčiai - žmonės,
nepajėgūs keisti savo pažiūrų, įpročių ir maloniai
nusileisti.
Į mus pamažu smelkiasi stingulys,
konservatyvus gali būti net jaunimas. Turėjau tokį
draugą, universiteto studentą; nuėjęs į restoraną, jis
tučtuojau pradėdavo savaip dėlioti ant stalo lėkštes,
įrankius, servetėles, taures ir visa kita. Buvo įpratęs
valgyti prie tam tikru būdu padengto stalo, ir visur stalas
jam turėjo būti padengtas tik taip. Tokius žmones
puikiai apibūdina malajalių patarlė. Pavyzdžiui, kai
mokiniui nesiseka matematika ir mokytojas klausia
kodėl, mokinys atsako: „Nežinau, kai sėdžiu po mangu,
man viskas aišku". Kitaip tariant, jis prisipažįsta: „Man
būtinos ypatingos sąlygos, ir atplėštas nuo savo mango
aš nemoku net iki dešimt suskaičiuoti". Tokio žmogaus
saugumas priklauso nuo išorinių aplinkybių. Jei visą
gyvenimą sugebame dirbti tik atitinkamoje aplinkoje,
mums sunku prisitaikyti, elgtis lanksčiai, taikytis su
permainomis.
Bet lankstumas - išmokstamas dalykas. Galime
pasidaryti panašūs į japonišką lėlę darumą apvaliu
pagrindu, pasunkintu taip, kad parversta lėlė atsitiestų.
Nors ją ilgai laikote prispaudęs, lėlė pašoka vos
atitraukus ranką. Mes irgi galime išmokti šitaip
atsitiesti. Kai gyvenimas parbloškia žmogų, išsiugdžiusį
vertingąją greito atsigavimo savybę, šis vėl pašoka, nes
yra lankstus.
Viena hinduistinė parabolė aiškina, kas atsitinka
nepalenkiamiems žmonėms. Gangosupė, plūsdama iš
Himalajų, rauna didžiulius medžius ir neša į lygumas.
Tai pastebėjęs, išminčius paklausė upės: „Kodėl tu
išrauni didžiules pušis, bet palieki ramybėje gluosnius,
nendres ir aukštas ţoles, kurios auga prie kranto?" -
„Pušys nelinksta, - paaiškino Gangą. - Jos tvirtai stovi
mano kelyje, todėl išraunu jas su šaknimis ir plukdau į
jūrą. O gluosniai, nendrės ir žolynai, mano vandenims
atšniokštus, palinksta - jie nesipriešina. Praūžiu pro juos
ir palieku sveikus."
Istorija apie druską
Konservatyvūs žmonės negali atsižadėti
pomėgių, nepalankumo ar pažiūrų, nors vengti
permainų dažnai pražūtinga. Pavyzdžiui, nors visi žino,
kad druska didina kraujospūdį, daug žmonių, kurių
kraujospūdis aukštas, užuot vartoję mažiau druskos,
geria vaistus, nes mėgsta valgyti sūriai. Girdėjau, kad
gydytojai net nepataria tokiems ligoniams vartoti
mažiau druskos, nes šio nurodymo jie tikrai
nepaklausys, - tada galima spėti, kad nebepaisys ir kitų.
Nesmerkiu tokių žmonių; nepaprastai sunku pakeisti
savo pomėgius, jei mąstymo procesas nevaldomas. O jį
valdyti išmokstame kalbėdami mantrą ir ugdydami
valią.
Papasakosiu jums vieną istoriją, irgi apie druską,
kad būtų aiškiau, kaip meistriškai reikia valdyti mintis,
jei norime visam laikui atsisakyti seno požiūrio į
mėgstamus ir nemėgstamus dalykus, ir kokį didelį
poveikį daro asmeninis pavyzdys.
Vaikystėje mūsų kaimo gydytojas liepė man
metus valgyti be druskos. Atogrąžų klimate, tokiame
kaip Indijos, druska labai svarbi, o dauguma indų
tiesiog negali įsivaizduoti nesūraus ir neaštraus maisto.
Aš garsiai apraudojau savo likimą. Bendraklasiai manęs
nepaguodė: „Metus be druskos? Verčiau apskritai
nebevalgyti". Motina irgi nežinojo, kaip mane
nuraminti; ji pasakė, kad sūriai man reikės nevalgyti tik
metus, bet nuo tų žodžių man linksmiau nepasidarė.
Tiesiog neįsivaizdavau, kaip tris šimtus šešiasdešimt
penkias dienas gyvensiu be druskos. Bet kitą rytą, kai
nusiminęs pirmą kartą atsisėdau pusryčiauti be druskos,
šalimais atsisėdo senelė ir tyliai tarė: „Aš irgi metus
nevalgysiu druskos". Ji ne tik pakentė maistą be
druskos; ji valgė pasigardžiuodama, nes žinojo, kad jos
pavyzdys teikia man jėgų. Dabar atrodo, kad skaniausi
mano gyvenime pusryčiai buvo anie, be druskos, valgyti
sykiu su senele. Vienu paprastu ir kilniu poelgiu ji
parodė, kaip mane myli. Visi galime išmokti prireikus
keisti tokius pomėgius, ypač kai tai naudinga kitiems, o
išmokę tampame laisvi.
Skonis išugdomas
Pravartu prisiminti, jog mūsų pomėgiai, skonis ir
pažiūros susiformavo ne iš karto, nors dabar atrodo
nekintami. Neretai mes dėjome daug pastangų, kol ką
nors pamėgome, išsiugdėme tam tiktą skonį. Duosiu
pavyzdį, žinomą visiems - alų. Viename Indijos
universitete dėstydamas anglų literatūrą, daugybėje
romanų ir dramų prisiskaičiau apie alaus puikumą -
koks tai nuostabus gėrimas ir kaip jis kelia nuotaiką.
Taigi vieną graţią dieną mudu su draugu nusprendėme
patys išbandyti tą alų. Nuėjome į restoraną, kur dažnai
lankydavosi britai, atsainiai atsisėdome, lyg būtume
kaustyti ir maustyti, ir užsisakėme alaus. Padavėjas
atnešė didelį butelį, plačiu mostu atkimšo ir atsistojo
atokiau pasigėrėti reginiu. Mes nenutuokėm, kad pilstyti
alų reikia mokėti, tad jis pradėjo putoti. Po valandėlės iš
bokalo ėmė dribti putos, o skysčio buvo tik ant dugno.
Kai galop pro putas susipylėme skystį į gerklę, ko
nepaspringom nuo kartumo. Pajėgėm nuryti vos keletą
gurkšnių. Ir tai buvo gėrimas, be saiko liaupsinamas
mano knygose! Dabar labai gerbiu žmones, kurie taip
sutramdė gomurį, kad gali ne tik gerti alų, bet ir
gardžiuotis juo. Kiekvienas žmogus, įstengęs išsiugdyti
tokį pomėgį, gali išsivaduoti ir iš mėgstamų bei
nemėgstamų dalykų tironijos - pastangų reikės ne
daugiau.
Kaip dirbti nemėgstamus darbus
Nemėgstamam darbui reikia skirti daugiau
dėmesio. Paprasta, bet labai veiksminga, duodu ţodį.
Mes įsvaizduojame, kad darbas pats savaime įdomus
arba nuobodus. Iš dalies taip ir yra. Bet tik iš dalies, nes
darbą įdomų ar nuobodų padaro jam skiriamas dėmesys.
Kitaip tariant, susikaupus kiekvienas darbas tampa
įdomus. Susikaupimas atpalaiduoja ir džiugina. Dėl
nemėgstamų darbų vargų kalčiausias nesutelkto
dėmesio priešinimasis.
Gavę darbą, kurio nemėgstame, beveik visi
puolame protestuoti: mes - menininkai, o ši užduotis -
katorga, mums reikia darbo, kuris leistų pasireikšti
kūrybingumui. Daţnai tai tik švelnesnis būdas pasakyti,
kad užduotis mums nepatinka. Jei darbas
neišvengiamas, užgniaužkite protestus, sukalbėkite
mantrą ir pradėkite dirbti. Skirkite nemėgstamam darbui
daugiau dėmesio ir pamatysite, kad jis pakenčiamas ar
net įdomus. Sutelktas dėmesys stebuklingai atmaino
kiekvieną užduotį. Pavyzdžiui, kieme reikia išrauti
piktžoles. Negalvokite, kad karšta, kad esate pavargęs,
kad baseine būtų daug smagiau; priminkite sau, kad
piktžolės gadina vaizdą, kad gali kilti gaisras, kad
kažkas turi padaryti šį darbą. Nepatariu, vangiai išrovus
kelias piktţoles, imtis kito darbo; darbuokitės rimtai.
Kuo mažiau liks piktžolių, tuo didesnį nuveikto darbo
džiaugsmą patirsite, netrukus pats pradėsite ieškoti
piktžolių: „Aha, už laiptų dar viena!" Galop taip įniksite
į darbą, kad jei kas nors atneš stiklinę limonado,
sakysite: „Dėkui, bet dabar negaliu sustoti". Sutelkus
dėmesį, nepakenčiamas darbas pasidarė malonus, be to,
sustiprinote valią.
Dar vienas būdas tapti nepriklausomam nuo
mėgstamų ir nemėgstamų dalykų - neatidėlioti
nemalonių darbų. Mes įpratę pirmiau atlikti mėgstamus
darbus, o nemėgstamus palikti pabaigai. Senelė kartais
prašydavo manęs padaryti kokį nors svarbų darbą, bet
mano galva buvo pramušta tokiai daugybei nesvarbių
dalykų, kad jos užduotį ne visada atlikdavau. Kai ji
paklausdavo: „Kada padarysi?", atsakyavau: „Šiom
dienom, senele". Toks atsakymas jai nepatiko: „Šiom
dienom" reiškia „niekada". Jei kas nors ţada:
„Padarysiu ryt poryt", galite neabejoti, kad darbas liks
nepadarytas. Brandžios asmenybės poţymis -
sugebėjimas iškart, nedelsiant imtis darbo ir dirbti jį
linksmai ir susikaupus.
Atidedami nemalonų darbą, galbūt viliamės, kad
jis stebuklingai išnyks, jei ilgai jo vengsime. Bet atidėti
darbai ne tik neišnyksta - iš teisybės, ilgainiui jie tampa
dar nemalonesni. Tokiu atveju mano senelė sakydavo:
„Tas, kas nukelia darbą vėlesniam laikui, ant kupros
nešiojasi kalną". Prieš keletą mėnesių išklibusį tinklinių
durų vyrį galima buvo sutaisyti per kelias minutes;
dabar išklibo ir kitas vyris, durys vėjui papūtus išvirto ir
tinklelis suplyšo. Semestrinį darbą galėjome pradėti
rašyti prieš kelias savaites ir dirbti neskubėdami, o
dabar beliko trys dienos - ne tik darbui parašyti, bet ir
egzaminui pasiruošti, be to, perskaityti krūvą knygų.
Atidėti darbai vis sunkėja, ir galop tenka kalnus versti,
nors iš pradţių darbas buvo visiškai lengvas.
Kaip pradėti
Kaip pradėti ilgai atidėliotą darbą, ypač jei jis
kelia baimę? Žmonės dažnai prašo manęs atskleisti
paslaptį. „Darbas toks sunkus, - skundžiasi jie. - Nuo ko
pradėti?" Šturmuoti labai sunku; net pilni geriausių
ketinimų, daţnai tiesiog nepajėgiame atsisėsti ir pradėti
rašyti pirmą smarkiai pavėluoto semestrinio darbo
pastraipą. Padės viena gudrybė. Kelis kartus sukalbėkite
mantrą ir giliai atsikvėpkite; tada nu- kraustykite stalą,
nudrožkite pieštuką, išsitraukite knygas, kurių reikės, ir
išdėliokite uţrašus, lyg ketintumėte imtis darbo. Kai
protas pasiskųs: „Negaliu jo pakęsti", patikinkite jį, kad
norite tik perversti knygas, surūšiuoti uţrašus ir kai ką
pasižymėti pieštuku. Paskui taip ir padarykite, nes reikia
elgtis garbingai ir protą nuraminti - pavartykite knygas,
surūšiuokite užrašus, pasižymėkite netikėtai į galvą
atėjusią mintį, nesvarbu kokią. Netrukus, nors dirbti
neketinote, dingtelės kita atsitiktinė mintis; kol akimis
permesite puslapį, toptelės dar pora tinkamų minčių,
pasižymėsite dar kelias įžvalgas. Pats nepastebėsite,
kaip įsitrauksite į darbą: susidomėsite, užplūs geros
mintys, susikaupsite. Veikiausiai pastebėjote, kaip
pamažu galima įsitraukti į kokį nors darbelį, kurio
neketinote imtis; panaudokite šį polinkį kitam tikslui.
Taip ir padarysite darbą; be to, išmoksite susikaupti ir
sustiprinsite valią.
Išmokite panorėjęs mesti darbą
Vaduojantis iš mėgstamų ir nemėgstamų dalykų
priklausomybės, labai svarbu išmokti bet kada mesti
patinkantį darbą. Nemėgstamą darbą galime tuoj pat
nutraukti dėl menkiausio nieko. Bet kaip tai sunku,
įnikus į mėgstamą! Kai skaitome mylimą rašytoją ar
rašome įdomų rašinį ir staiga reikia imtis kito darbo,
labai sunku viską mesti. Kai vakare einame iš kontoros
ar universiteto, darbas mus vejasi ir lipdamas ant kulnų
kiauksi kaip terjeras. Vakarieniaudami nejaučiame
valgio skonio, beveik negirdime, ką mums sako
namiškiai ir draugai, negalvojame apie kitų poreikius,
nes smegeninėje be paliovos kiauksi terjeras. Gerai
dirbti ir visiškai atsidėti darbui pagirtina, bet neleiskime,
kad jis mus valdytų.
Pernelyg atsidėję darbui - pavyzdžiui, ataskaitai,
kurios prašė viršininkas, - mes daţnai nebegalime
išmesti jo iš galvos. Prausdamiesi duše, sudarinėjame
išmintingus klausiamuosius sakinius; eidami gatve,
galvojame apie statistinius duomenis, kuriuos reikia
įterpti; migdami kuriame metodą faktams susisteminti.
Tai puikios progos kalbėti mantrai. Nusimesite amţiną
užduoties naštą ir grįžęs prie darbo pajusite, kad tokiais
atvejais kalbama mantra didina darbo našumą.
Viena svarbiausių dvasinių technikų katalikų
vienuolynuose - mokymasis iškart nutraukti darbą.
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė pasakoja, kaip išmoko
padėti siuvinį nebaigusi dygsnio, kai suskambėdavo
varpas maldai. Įsivaizduokite, kiek kantrybės ir
pastangų reikėjo mokantis mesti darbą be menkiausio
protesto mintyse. Dauguma žmonių, įnikę į mėgstamą
darbą, pašaukti vakarieniauti atsako: „Gerai gerai, tik
puslapį pabaigsiu". Ir perskaito dar kelis puslapius.
Jei neišmokome kada panorėję mesti darbo,
nukenčia dėmesys, nukenčia darbas, nukenčia net
santykiai su žmonėmis. Jei penkiasdešimt kartų
perbėgome mintimis galimą problemos sprendimą,
penkiasdešimt pirmas kartas tikrai nieko nauja neduos.
Tiesą sakant, tik eikvos mūsų gyvybines jėgas, o protas
darysis vis labiau nevaldomas. Metas prisiminti mantrą.
Nustojus nerimauti dėl visų galimų sprendimų ir
atsidėjus mantrai, dažnai iš sąmonės gelmių išplaukia
daug geresnis sprendimas už visus sugalvotus -
išplaukia gal net kalbant mantrą.
Ta proga atskleisiu jums vieną paprastą
atminties paslaptį. Jei uţmiršote kokį faktą, vardą,
eilėraščio eilutę, nemeskite visko ir negriežkite dantimis
stengdamasis prisiminti; tik sutrikdysite minčių eigą.
Nebegalvokite, kad jums žūtbūt reikia prisiminti, porą
kartų sukalbėkite mantrą ir toliau ramiai dirbkite.
Netrukus faktas, vardas, eilėraščio eilutė timptelės jus
už rankovės: „Štai ir aš - „Vilhelmas Užkariautojas,
1066".
Jei pajusite, kad jums iš galvos neišeina mintys
apie darbą, projektą, sumanymą (ypač naktį, kai negalite
užmigti), įkyrių minčių padės atsikratyti mantrą. Šis
įprotis padės susikaupti ir išsivaduoti iš polinkių
priklausomybės, suteiks dvasiai ramybę ir nepaprastai
sustiprins valią, - o juk šį įprotį gali išsiugdyti
kiekvienas žmogus, reikia tik kalbėti mantrą ir nuolat
prie jos grįžti.
Asmeninių santykių laisvė
Žmonės, kurie aistringai kuo nors žavisi ar
bodisi, paprastai egocentrikai, todėl jų santykiai su
kitais dažnai būna nesklandūs. Tai gyva bėda, nes
anksčiau ar vėliau toks žmogus susiduria su kitu
panašaus būdo žmogumi ir išgirsta priešingą savajai
nuomonę. Tokio neišvengiamo susidūrimo padariniai
pražūtingi. Blogėja tarpusavio bendravimas, dingsta
emocinis saugumas, sieloje kyla sumaištis, ištinka
visokios psichosomatinės bėdos: trinka kvėpavimas,
virškinimas, šlubuoja širdis, atsiranda alergija. Taigi
atsikratyti mėgstamų ir nemėgstamų dalykų jungo
svarbu ne tik teoriškai. Taip galima išspręsti emocines
(dažnai ir medicinines) problemas, o asmeniniai
santykiai pagerėja visada.
Pastarasis dalykas ypač svarbus mūsų laikais,
kurie dažnai man regisi kaip vienatvės amžius. Įveikus
savo simpatijas ir antipatijas, daug lengviau atkurti
asmeninius ryšius, be kurių gyvenimo pilnatvė
neįmanoma, nes tik tada su aplinkiniais elgiamės
kantriai, maloniai ir švelniai.
Išsivaduoti iš maniakiškų simpatijų ir antipatijų
būtina, kad galėtume bendradarbiauti, tiek namie, tiek
darbe, o bendradarbiavimas - puikus vaistas nuo
santykių blogėjimo. Antra vertus, konkurencija skaldo.
Šiandien konkurencija išplitusi visur - tarp
valstybių, darbe, studentų miestelyje ir net namie.
Lygindami save su kitais, pavydėdami kitiems, mes tik
ar nemėgstamus dalykus, atlyginimą ar prestižą;
svarbiausia - ar jis naudingas kitiems. Jei naudingas,
vadinasi, geras, ir beprasmiška lyginti jį su kitų žmonių
darbu.
Kai kyla pagunda varžytis ir lygintis su kitais, j
pagalbą ateina mantra. Pajutę, kad suėmė pavydas ar
kilo noras ką nors aplenkti, prisiminkime mantrą, - ji
pasirūpins mūsų dvasios ramybe ir asmeninių santykių
darna.
Jaudulys ir neviltis
Šiais laikais nuolat girdime ţodţius „jaudulys" ir
„neviltis". Atrodo, kad beveik visi pažįstami arba puola
į neviltį, arba ką tik jos atsikratė, arba gyvena apimti
nevilties. Jau įpratome, kad šis ciklas - neišvengiama
gyvenimo dalis.
Sykiu mes nuolat vaikomės jaudulio - atostogos
Bahamų salose, naujos profesinės galimybės, net
pusryčių košė turi jaudinti. Mes nuolat skatinami ieškoti
gyvenimo kvintesencijos - jaudulio. Televizija, kinas,
populiarių dainų tekstai nuolat perša mintį, kad
gyvenimas be jaudulio nuobodus ir pilkas.
Visa bėda, kad jaudulys trumpalaikis.
Nuotaikoms būdinga kaita. Jei manome, kad gyvenimas
pilkas, kai nuotaika nepakili, jei mums atrodo, kad
gyvename tik tada, kai linksma, pulsime į neviltį, kai
jaudulys išblės. Vienas iš gamtos dėsnių toks: kas
didėja, turi mažėti, todėl nieko nuostabaus, kad
stipriname konkurenciją. Tačiau pavydėdami
užmirštame, kad kiekviena tarnyba, padėtis, vaidmuo -
tai ir sunkus darbas, tam tikri nesmagumai arba didelė
atsakomybė. Darbą reikia vertinti ne pagal mėgstamus
kultūroje, didžiai vertinančioje jaudulį, įvairių formų
depresija virto epidemija.
Abiem šio džiaugsmo-liūdesio ciklo etapais
protas mūsų neklauso. Vienintelis skirtumas - liūdnos
arba linksmos mintys. Prislėgtas žmogus iš pažiūros
vangus, bet jo dvasia gali būti tokia pat veikli ir nerami
kaip jaudulio apimto ţmogaus, kuris laksto
mostaguodamas rankomis ir šūkauja. Vienas požymių -
nesugebėjimas susikaupti. Kai dvasia nerami, žmogus
išsiblaškęs ir beveik niekada nebegali susikaupti. Todėl
į jaudulio ir nevilties priepuolius linkę asmenys dirba
prasčiau, jų ryšiai su artimais ţmonėmis netvirti, o
sieloje neramu.
Daugumai iš mūsų jaudulys malonus. Kliudo tik
liguista jaudulio sesuo. Bet vaikydamiesi linksmybių,
vaikomės ir nevilties. Kuo labiau trokštame malonumų,
tuo didesnė tikimybė, kad mus apims depresija. Jei
nenorime jaustis prislėgti, turime vengti liūdnos
jaudulio ir nevilties karuselės. Išmokykime protą vengti
kraštutinumų.
Vakarų kultūra taip vertina jaudulį, kad šis
patarimas niekam nepatinka. „Venk jaudulio" skamba
nemaloniai ir puritoniškai. Juk mes įsitikinę, kad
vienintelė jaudulio alternatyva - nuobodus,
monotoniškas gyvenimas. Tačiau galima ir trečia
būsena, daug pranašesnė ir už jaudulį, ir už neviltį:
ramus ir tvarus džiaugsmas, tikroji mūsų prigimtis.
Sakyčiau, kad tik patirdami tokį džiaugsmą iš tiesų
mėgaujamės gyvenimu. Jei galėtume sulėtinti gyvenimo
tempą ir paţvelgti į save iš šalies, kai esame apimti
jaudulio, pamatytume, kad tokiomis akimirkomis mes
nepajėgūs niekuo dţiaugtis: protas per daug paklaikęs.
Kai išmokstame įžvelgti nevilties šmėklą,
besislepiančią už jaudulio, ir patiriame džiaugsmą,
pranokstantį abu, jauduliu pradedame nepasitikėti.
Prisimenu kadaise matytą loterijos laimėtojo nuotrauką,
padarytą tą akimirką, kai jis suţinojo išlošęs. Žmogaus
veidą buvo iškreipęs jaudulys. Mina buvo bjauri,
skausminga, tikra malonumo priešybė. Šitaip
pasimaišius protui, prigimtinį žmogaus veido groţį
užgožia šlykšti kaukė. Brandų požiūrį į sėkmę rodo
išmintingas velionio prezidento Kennedy atsakymas.
Inauguracijos dieną reporteris jo paklausė: „Pone
prezidente, tokia proga jūs turbūt labai jaudinatės". „Ne,
nesijaudinu, - atsakė Kennedy, - man tiesiog labai
įdomu."
Skirtingi jaudulio pasireiškimai
Apimti jaudulio žmonės elgiasi įvairiai. Vieni be
paliovos plepa. Nusišypsojo laimė: gal laimėjo žirgas,
už kurį statyta, gal nutarta spausdinti straipsnį, ir visi
turi tai žinoti. Tokie žmonės puola skambinti šimtą metų
nematytiems pažįstamiems ir praneša džiugią naujieną
ne dėl to, kad jiems rūpėtų kitų nuomonė, o todėl, kad
turi kaip nors išlieti jaudulį. Kitiems viskas ima kelti
juoką, ir jie bemaž be priežasties kvatoja. Juokas puikiai
atpalaiduoja, jei juokiamasi ne iš kito žmogaus, bet
pašėlęs jaudulio juokas viso labo reiškia, kad netrukus
pradėsime siusti.
Treti kuria sudėtingiausius ir didingiausius
ateities planus. Jei parašytą eilėraštį kas nors pagyrė, jie
kaipmat įsivaizduoja dešimtą eilėraščių knygos leidimą
ir gerbėjų minias, besipešančias dėl autografo, o paskui
pradeda kurti Nobelio premijos laureato kalbą. Turbūt
liūdniausia, kad kai kurių žmonių jaudulys pasireiškia
savikliovos antplūdţiu, planais ir svajonėmis, kurių jie
nepajėgs įgyvendinti. Jie prisiverčia dirbti vis sunkiau;
jie nepakenčia prieštaravimų ir abejojimo jų planais bei
tikslais. Tačiau netrukus tokius ţmones apima neviltis,
ir jie pradeda abejoti viskuo, ką daro.
Švytuoklė
Įvairios jaudulio raiškos formos tėra sielos
sumaištis, kurią esame įpratinti laikyti malonia. Kol
paklaikę mąstome apie geras naujienas, didingus ateities
planus ir neribotas galimybes, daugiausia laiko skiriame
sau ir užmirštame artimų ţmonių reikmes. O proto
švytuoklei įsisiūbavus anksčiau ar vėliau prasidės
neišvengiamas atoveikis. Tada irgi galvosime apie save,
bet visos mintys bus liūdnos: naujienos blogos,
galimybės menkos, o mes nevykėliai.
Tai pastebėjau dar dirbdamas dėstytoju Indijoje,
vadovaudamas diskusijų būreliui. Kai laimėdavome
debatus, kai kurie studentai taip susijaudindavo, kad
imdavo virpėti ir sakinio nebesuregzdavo. Kitą dieną jie
snūduriuodavo klasėje, o pažadinti ir paklausti, kodėl
miega, atsakydavo: „Naktį negalėjau užmigti".
Gabesnieji kartais susiedavo šiuos įvykius ir
pridurdavo: „Galbūt mūsų pergalė debatuose - ne toks
jau geras dalykas". „Ne, — atsakydavau, — pergalė
debatuose - geras dalykas. Užmigti neleido jūsų požiūris
į pergalę".
Kaip išvengti depresijos
Apsisaugoti nuo audringų nuotaikos svyravimų
galima keliais paprastais būdais. „Paprastas" nereiškia
„lengvas". Kartoju, visa aplink mus skatina elgtis
priešingai, negu moko mano patirtis. Laimei, kiekvienas
žmogus gali išmokti nusiraminti, ir net menkos
pastangos smarkiai sumažina beprotiškus proto
švytuoklės svyravimus.
Be abejo, veiksmingiausias būdas - nepaklaikti
iš laimės, kai viskas eina kaip iš pypkės: tada kalbėkite
mantrą ir stenkitės vaduotis iš maniakiškos
priklausomybės nuo mėgstamų ir nemėgstamų dalykų.
Mažindami žavėjimosi ir bodėjimosi, įpročių ir pažiūrų
poveikį, mes ginamės nuo depresijos. Tada dvasios
ramybės nesudrums nei laimėtos, nei pralaimėtos žirgų
lenktynės. Ar aplinkybės palankiai klostosi mums, ar
kam nors kitam, kalbėkime mantrą ir likime ramūs.
Svarbu taip elgtis, kai nesiseka, bet dar svarbiau
nepamesti galvos, kai sekasi, kai jaudulys didėja ir
viskas atrodo nuostabu. Kitaip tariant, nelaukite, kol į
duris pasibels neviltis. Pripažįstu, kad sunku išsaugoti
dvasios ramybę ir kalbėti mantrą apimtam jaudulio, bet
kai apims neviltis, bus dar sunkiau. Gali pasirodyti, kad
tai seno gižeklio, gadinančio kitiems malonumą,
patarimas, bet jo paklausę išvengsite nemažų kančių. Be
to, tokiu metu kalbėdami mantrą, mėgausitės laisvės
akimirkomis, nes kai siela nerami ir galvoje maišatis,
džiaugtis neįmanoma.
Kai jums nusišypso laimė, kai visi jums pritaria,
kai netikėtai pasitaiko proga dirbti mėgstamą darbą,
kalbėkite mantrą. Kai išgirsite gerą žinią, mantra
padidins jūsų džiaugsmą. Kai jus kas nors pagirs,
juos nuo neišvengiamos nevilties; taip jie išmoks patirti
džiaugsmą, nepavaldų nusivylimui.
Įkeisdami dabartį dėl ateities, mes ne tik
prisišauksime neviltį ateityje; mes nebejausime
dabarties. Kiek daug ţmonių, vakare susiruošusių į
didelį pobūvį, visą dieną darbe dirsčioja į laikrodį ir
mąsto: „Dar šešios valandos; dar pusšeštos valandos".
Dėl slidinėjimo šeštadienį ir sekmadienį galime
prasvajoti visą savaitę; laukdami trokštamų atostogų,
nepastebėsime metų. O kai nuolat kartojame: „Kada gi
pagaliau man sueis dvidešimt vieneri" arba: „Kada gi
pagaliau ištekėsiu", „Kada gi pagaliau mane
paaukštins", „Kada gi pagaliau išeisiu į pensiją", - pro
šalį nepastebimai gali pralėkti visas gyvenimas.
Pavyzdţiui, atostogos: mes plušam
penkiasdešimt savaičių, svajodami apie dvi jaudulio
pilnas savaites Akapulke ar Bahamų salose. Viliamės
per tas dvi savaites atsigriebti uţ visus metus, todėl
darbas virsta katorga, o šeimyninis gyvenimas -
nuoboduliu. Artėjant atostogoms, mūsų lūkesčiai vis
didėja: planuojame, kraunamės daiktus, kalbame.
Paskui dvi beprotiškas savaites žūtbūtinai vaikomės
visų įmanomų pramogų. Grįţtančius mus turėtų pasitikti
„greitoji pagalba" ir veţti į reanimacijos skyrių.
Parsigabename keletą skaidrių, skausmingą nudegimą ir
rankšluostį iš „Ritz'o" viešbučio. Gyvenimas vėl eina
sena vaga, tik atrodo dar nuobodesnis, ir netrukus mes
pradedame svajoti apie kitų metų atostogas. Man daug
labiau patinka Mahatmos Gandhi'o poţiūris į atostogas.
mantra neleis uţriesti nosies. O kai kas nors ims peikti
(anksčiau ar vėliau taip atsitiks, nes toks yra
gyvenimas), užuot nusiminęs blaiviai apsvarstysite
priekaištus. Jei liaupsės pagrįstos, būkite dėkingas; jei
priekaištai teisingi, atsižvelkite į juos; bet niekada
nesijaudinkite dėl pagyrų ar priekaištų. Kvieskitės į
pagalbą mantrą.
Gyvenkite dabartyje
Dar vienas būdas prisišaukti nevilčiai - aistringai
tikėtis kokio nors jaudulio. Draugai pasakojo, jog
vaikystėje taip laukdavo Kalėdų ryto, kai išvynios
dovanėles, kad beveik negalėdavo užmigti. O išvyniojus
paskutinį ryšulėlį juos apimdavo neviltis. Keletas
tinkamai parinktų kalėdinių dovanėlių vaikams - geras
būdas parodyti meilei, bet jei mes juos nuoširdžiai
mylime, turime pasirūpinti, kad vaikai per daug
nesijaudintų dėl būsimų malonumų. Taip apsaugosime
Žurnalistas iš Vakarųjo paklausė: „Pone Gandhi, jūs
penkiasdešimt metų dirbate septynias dienas per savaitę
po penkiolika valandų per parą. Kodėl neatostogaujate?"
- „Aš visada atostogauju," - atsakė Gandhi's. Kiekviena
diena gali tapti atostogomis, jei liausimės galvoję vien
apie save ir savo malonumus. Šito išmoksime, daugiau
dėmesio skirdami kitų ţmonių reikmėms ir kalbėdami
mantrą, kad mūsų dvasia liktų rami, kad išsivaduotume
iš malonių ir nemalonių dalykų priklausomybės ir kad
panorėję pamirštume savo bėdas.
Kaip išsigydyti depresiją
Be abejo, aš kalbu apie kasdienę, įprastą neviltį,
kuri kartkartėmis apima visus. Klinikinė depresija,
priešingai, gali būti pavojinga: kad būsena pasidarytų
pakeliama, nuotaikos svyravimus reikia mažinti vaistais,
skirtais patyrusio gydytojo. Tačiau gydytojams kelia
nerimą piktnaudžiavimas vaistais, dažnai skiriamais
pacientams spaudžiant, mat šie kartais mano, kad toks
gydymasis madingas. Gydytojai perspėja, kad mūsų
visuomenė su gyvenime neišvengiamomis nelaimėmis
vis dažniau kovoja tabletėmis. Bet iš sėkmių ir
nesėkmių susideda visas gyvenimas, ir ilgainiui psichiką
stabilizuojantys vaistai gali susilpninti vidines galias,
kurios padeda mums atlaikyti likimo smūgius. Be
reikalo slopindami stipriais vaistais paprastus nuotaikos
svyravimus, mes sykiu užgniaužiame kūrybingumą,
užuojautą ir vidines galias, kurios įveikia jaudulį bei
neviltį ir nuramina dvasią.
Laimei, kai apima depresija, dar ne viskas
prarasta. Yra daug būdų sau padėti. Prislėgtas žmogus
galvoja tik apie save - savo nelaimes, savo nesėkmes,
savo trūkumus. Užuot atsidėjęs mėgstamiausiai liguisto
proto pramogai, pasidomėkite kilnesniais dalykais, ir
paaiškės, kad išsigydėte depresiją.
Labai svarbu negaišti laiko depresijos analizei ir
neieškoti jos priežasčių. Nuo tokių apmąstymų depresija
tik didėja, ir net jei nustatysite priežastį, depresija
niekur nedings. Tiesą sakant, depresijos aptemdytas
protas nieko aiškiai nesuvokia. Viskas tampa veidrodžių
rūmais, ir kuo ilgiau galvojate apie priežastis, tuo jums
sunkiau. Bet apimtam depresijos ţmogui nebelabai
svarbu, kokia jos priežastis, lygiai kaip nebesvarbu,
kodėl automobilis pradėjo slysti. Protas kaip
automobilis tapo nevaldomas, ir reikia tučtuojau kažką
daryti, kad jis vėl jums paklustų.
Be abejo, teikia griebtis gudrybės. Nieko nebus,
jei pasakysite: „Supratau, jog depresija mane apėmė dėl
to, kad nebuvau paaukštintas, ir dabar tos depresijos
atsikratau". Protas iš jūsų tik pasišaipys. Užuot mąstęs,
kokia didelė depresija jus apėmusi ir kodėl, verčiau
eikite pasivaikščioti ir sparčiai žingsniuodamas
kalbėkite mantrą. Kai galvosite tik apie mantrą, nebeliks
minčių apie savo bėdas, taigi depresija turės spūdinti
šalin. Iš pradžių bus labai sunku. Mintys nuolat nukryps
nuo mantros. Bet mėginkite toliau: po kurio laiko
pasireikš mantros galia, ir jūsų proto automobilis vėl
atsidurs ant kelio, visiškai paklusnus.
Kovojant su depresija, mantrai reikia teikti
visokeriopą pagalbą, o veiksmingiausia parama -
atsidėti nesavanaudiškam darbui ar veiklai ir galvoti ne
apie save, o apie kitus. Kuo sunkesnis darbas, tuo
geriau, ypač jei jis naudingas aplinkiniams. Labai tinka
sunkus fizinis darbas, ypač jei dirbama drauge su kitais
žmonėmis. Išsiugdykite puikų įprotį domėtis pasauliu ir
atsidėkite visuomenei naudingai veiklai, tada depresijai
pasidarysite nepatrauklus. Galop ji nuspręs: „Verčiau
susirasiu žmogų, kuris skirs man tokį dėmesį, prie kokio
esu įpratusi", - ir nuo jūsų visai atstos.
Deja, apimti depresijos žmonės paprastai elgiasi
atvirkščiai. Jie užsidaro kambaryje, užtraukia užuolaidas
ir vengia net pagalvoti apie prasiblaškymą, kad galėtų
nekliudomi mąstyti apie savo nelaimes. Dažnai jie
teisinasi nenorintys savo neviltimi gadinti nuotaikos
kitiems. Pagirtinas motyvas, bet depresiją jis tik didina.
Gyvendamas Indijoje, turėjau draugą, kuris
apimtas depresijos visada šitaip slėpdavosi nuo
pasaulio. Tai buvo labai išsilavinęs ir turtingas žmogus,
o kol neapimdavo depresija - linksmas, svetingas,
puikus pašnekovas. Ištisus mėnesius su juo būdavo
smagu ir įdomu, ir staiga jis puldavo į neviltį.
Nebemokėdavo mandagiai kalbėti, nebekeldavo kojos iš
namų, nieko nebekviesdavo į svečius. Depresija irgi
trukdavo mėnesius. Galų gale išsiruošiau jo aplankyti,
kai jis buvo apimtas siaubingos depresijos. Buvo liepęs
tarnui sakyti, kad jo nėra, bet aš žinojau, kad jis namie,
ir kol tarnas neuždarė durų, smukau į vidų ir pasukau į
draugo kambarį. Negalėjau patikėti, kad tai tas pats
žmogus. Veido bruoţus buvo iškreipusi neapykanta sau,
o visą pasaulį jis laikė priešu. Pamatęs mane, labai
supyko ir tūžmingais žodžiais pradėjo vyti lauk.
Supratęs, kad žodžiai man nedaro įspūdžio, jis išstūmė
mane pro duris. Supratau, kad šis žmogus - ne mano
draugas, kad jį užvaldė kažkokia velniava, bet žinojau,
kaip ją įveikti. Todėl įsiveržiau atgal į kambarį, man
pavyko su juo pasišnekėti ir pagaliau jam padėti. Vėliau
jis girdavosi: „Aš jį išmečiau iš namų, bet jis taip mane
mylėjo, kad iškart sugrįţo".
Dar vienas paprastas, sunkus ir labai paveikus
patarimas, kaip įveikti depresiją: visada elkitės taip, lyg
nebūtumėte puolęs į neviltį. Depresijos apimti žmonės
vaikšto lėtai, nuleidę galvą; ant kėdės jie ne sėdi, o
drybso, žvilgsnį temdo rūpestis. Jie vengia draugijos, o
priversti būti su kitais žmonėmis stengiasi nesikalbėti ir
nežiūrėti į akis. Jie taip įsigilinę į save, kad nemato ir
negirdi, kas darosi aplink. Todėl apimtas depresijos iš
paskutiniųjų stenkitės būti su žmonėmis ir leiskite jiems
jus išjudinti. Vaikščiokite greitai, iškėlęs galvą.
Pabandykite domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, net jei
tektų apsimesti; šypsokitės žmonėms ir šnekėkitės su
jais, net jei nenorite. Nė nepastebėsite, kada jūsų
apsimestinis linksmumas virs nuoširdžiu; jums iš tik-
rųjų linksma, nes pamiršote save. Be abejo, reikia
stiprios valios rodytis viešumoje ir bendrauti su
žmonėmis, kai širdies gilumoje trokštate pasislėpti nuo
pasaulio. Bet jums gali pagelbėti mantra. Ji stiprins jūsų
valią ir primins, kad depresija - viso labo įgytas įprotis,
kurio galima atsikratyti.
Spontaniškumas
Kartais žmonės, išgirdę mano patarimą, atšauna:
„Tai nenatūralu. Negarbinga vaidinti netikrus jausmus.
Nenoriu apsimetinėti, noriu elgtis natūraliai ir
spontaniškai. Nenoriu veidmainiauti; noriu likti
ištikimas sau". Mes neveidmainiaujame, kai elgiamės
taip, lyg mums būtų linksma. Depresija - ne prigimtinė
būsena, o kaukė. Mūsų tikroji prigimtis - amžinas
džiaugsmas.
Mūsų laikais visi nori elgtis spontaniškai, bet
nedaugelis supranta, kas iš tikrųjų yra spontaniškumas.
Dauguma mano, kad elgtis spontaniškai - tai elgtis
laisvai: daryti ką nori, kada nori, kaip nori. Jei dangus
žydras, o saulė kaitri, praleidžiame paskaitas arba
paskambiname į darbą, kad neateisime. Tiesiai
pasakome draugui, kad mums nepatinka jo naujas
automobilis; gyvename laisvoje šalyje, ar ne? Vaikomės
jaudulį bet kokia dingstimi, o paskui nei iš šio, nei iš to
nusimename. Patenkinti vadiname tokį elgesį
spontaniškumu, nors, atvirai kalbant, viso labo darome,
ką norime, ir nedarome, ko nenorime. Šitaip gyvendami,
mes tokie pat spontaniški kaip guminis kamuoliukas,
kuris pašoka numestas ant šaligatvio: mes viso labo
veikiame taip, kaip lemia aplinkybės. Iš tiesų
spontaniškai elgiamės, kai įveikiame ilgus metus mus
slegiančią svetimą valią, kad galėtume išreikšti amžiną
džiaugsmą ir beribę meilę - savo tikrąją prigimtį. Iš
tiesų spontaniškai elgiamės, kai staiga atsisakome
įpročio, kurio laikėmės visą gyvenimą, ir nesijaučiame
prislėgti. Iš tiesų spontaniškai elgiamės, kai metame
mėgstamą darbą, kad galėtume plušėti kitų labui, ir
nejaučiame nė menkiausio nepasitenkinimo. Iš tiesų
spontaniškai elgiamės, kai ramiai, dalykiškai ir
užjaučiamai elgiamės su mums priešiškais žmonėmis.
Spontaniškumas neįmanomas, jei darome tik tai,
ką norime, atidėliojame nemalonius darbus arba
šalinamės žmonių, kurie mus erzina. Taip elgdamiesi,
mes viso labo plaukiame pasroviui, laikomės krypties,
kur pasipriešinimas mažiausias. Gailestingasis Buda
dvasinį gyvenimą vadina „plaukimu prieš srovę" -
žmogus mokosi atsisakyti nuo vaikystės primestų
elgesio stereotipų. Plaukdami pasroviui, mes niekada
nepasieksime kito gyvenimo jūros kranto - amžinojo
džiaugsmo.
Toks požiūris į spontaniškumą man primena
daržą, kurį įsitaisiau, tik atvykęs į Berklį. Apie
daržininkystę nenutuokiau nieko, bet vienas draugas,
malonus anglas, pasisiūlė man patarti ir padėti. Jis
priklausė spontaniškos daržininkystės mokyklai: daržas
gali savimi pasirūpinti pats; tereikia pasėti sėklas ir po
kelių mėnesių nuimti derlių. Kai paklausdavau, ar
nereikėtų darţo nuravėti, jis atsakydavo: „Piktžolės irgi
turi teisę gyventi, brolau". Toks daržininkavimas iš tiesų
buvo lengvas. Bet atėjo ruduo, ir aš nuėmiau derlių -
vieną ne per didžiausią kukurūzo burbuolę ir porą
susitraukusių pomidoriukų. Taip atsitinka ir sielos
darželiui. Jei paliksime jį likimo valiai, užderės tik
piktžolės, usnys ir avietės. Bet jei darželį prižiūrėsime
išmintingai ir išravėsime piktžoles, už mūsų pastangas
bus atlyginta gausiu derliumi: per kraštus trykštančia
energija, tvirtais ryšiais su artimais žmonėmis, gebėjimu
nepalūžti nuo likimo smūgių.
Spontaniškumo reikia mokytis; tik taip
atprasime nuo elgesio stereotipų. Prisiminkite garsaus
menininko ar sportininko pasirodymą. Atrodo, viskas
paprasta, mes irgi galėtume taip padaryti, bet šis
grakštumas ir lengvumas apgaulingas, įgytas per ilgus
pasiaukojimo, pratybų ir nuolatinių pastangų metus.
Niekas nesitiki patekti į Vimbldono turnyrą, pirmą kartą
paėmęs į rankas teniso raketę, arba griežti Beethoveno
koncertą Karnegi Hole, pirmą kartą paėmęs į rankas
smuiką. Sielą irgi reikia lavinti. Vien pasiryžimo elgtis
spontaniškai nepakanka; negalime žaibiškai atsikratyti
priklausomybės nuo mėgstamų ir nemėgstamų dalykų ar
išsigydyti depresijos; bet šie nuostabūs sąmonės
pokyčiai įmanomi, jei mes pasiruošę nuolat stengtis.
Pastangos, skirtos sielai nuraminti, naudingos
visapusiškai. Kai išmoksime kada panorėję mesti darbą,
depresija mus apims daug rečiau. Išmokę pakęsti mus
erzinančius ţmones, liausimės atidėlioti būtinus darbus.
Išmokę keisti požiūrį į mėgstamus ir nemėgstamus
dalykus, prireikus lengvai nutrauksime darbą ir net
pamiršime savo bėdas. O kalbėdami mantrą išsaugosime
dvasios ramybę, todėl viską darysime laisviau. Net jei
ištikti kasdienių bėdų ir džiaugsmų nieko daugiau
nedarysime, tik stengsimės neprarasti dvasios ramybės,
gyvenimo suvokimas gilės mums beveik nepastebint.
Baimė, pyktis ir godulys
Pasak Biblijos, žmogus toks, kokiu širdies
gilumoje save laiko; tai reiškia, kad apgalvotą
gyvenseną lemia apvaldytas protas. Gailestingasis Buda
tą patį labai taikliai nusako garsiaisiais poriniais
posmais:
Mes esame vaisius savo minčių; mums pavidalą
suteikė mintys.
Tas, kurio sielos pavidalą savanaudiškos mintys
sukūrė, sėja bėdas kiekvienu žodžiu arba
poelgiu.
Seka jam įkandin sielvartas, kaip paskui
pėdsakus jaučio - ratas vežimo.
Mes esame vaisius savo minčių; mums pavidalą
suteikė mintys.
Tas, kurio sielos pavidalą nesavanaudiškos
mintys
sukūrė, sėja džiaugsmą kiekvienu žodžiu arba
poelgiu.
Seka jam įkandin dţiaugsmas kaip nenutolstantis
niekad šešėlis.
Šiuo atveju mintys - ne tik sąmoningai
mąstomos, bet drauge ir pasąmonės veikla, baimės,
troškimai, rūpesčiai, meilė ir siekiai. Mes beveik visada
gyvename sąmonės paviršiaus lygmenyje ir neįtariame,
kokios audros siautėja pasąmonėje. Kai tos audros
prasiverţia į paviršių baime, pykčiu ar goduliu,
įmanoma susidaryti šiokį tokį vaizdą apie jų galią.
Nevaldomos jos blaško mus kaip nori it piktoji dvasia,
verčianti daryti ir sakyti dalykus, kurių šiaip jau ne-
darytume.
Pavyzdţiui, baimė. Indijos kaimiečių sąmonėje
įsišaknijusi gyvačių baimė; valstietis, temstant pakeliui į
namus pamatęs gyvatę - tai gali būti net ne gyvatė, o tik
virvės ringė, - šoks šalin taip, kad pavydės olimpiadų
nugalėtojai. Neišsigandęs jis nenušoktų nė pusės tiek.
Baimė atveria jam sąmonės gelmes, teikiančias jėgų taip
toli nušokti.
Šiuo atveju baimė naudinga, nes padeda žmogui
išvengti gyvatės įkandimo, bet daţniausiai baimė, pyktis
ir godulys tik kenkia. Tai tuščiai iššvaistyta ar dar
blogiau - pragaištingai panaudota galia. Sąžiningai
įvertinę savo poelgius, įkvėptus baimės, pykčio ar
godulio, turime pripaţinti, kad elgėmės bjauriai, -
didžiuotis tikrai nėra kuo. Tada nepamainoma
pagalbininke tampa mantra. Ji gali pažaboti šią
pragaištingą bergždžią galią ir atmainyti ją: baimę
paversti drąsa, pyktį užuojauta, o godulį - noru
pasitarnauti artimui. Panašu į energijos šaltinių
panaudojimą. Pavyzdžiui, vėjas - naikinamoji gamtos
jėga. Uraganas, ištikęs tokią šalį, kaip Bangladešas,
nusineša tūkstančius gyvybių ir viską nusiaubia. Tačiau
vėją galima įkinkyti gaminti elektros, kuri apšvies
žmonių trobas.
Kai jus užplūsta pyktis, baimė ar godulys
Paprasčiausias dalykas, kurį reikia daryti, kai jus
apima baimė, pyktis ar godulys, - eiti pasivaikščioti
sparčiu žingsniu, kalbant mantrą. Skamba naiviai, bet
pabandykite. Sparčiai žingsniuokite, mintyse
kartodamas „Rama, Rama, Rama" atba „Jėzau, Jėzau,
Jėzau", ir pamatysite, kad kvėpavimo, žingsnių ir
mantros ritmas daro sąmonei didelį poveikį. Neseniai
viena mano draugė pastebėjo, kad jei būdama prislėgta
dvidešimt minučių eidama kalba mantrą, ši pakeičia bet
kurį nesmagų jausmą jo priešybe. „Tai pajutusi, -
pasakojo ji, - suvokiau, kad įmanomas bet koks
virsmas." Galbūt ne visada galite vaikščioti dvidešimt
minučių, bet kalbėti mantrą galite visada. Įpratęs
pamatysite, kad kai galvoje it potvynio banga kyla koks
negeras jausmas, jis nebūtinai išmes jus į krantą ar
murkdys į jūros dugną kaip anksčiau; galėsite slysti
banga ant mantros banglentės, plačiai išskėtęs rankas.
To išmokęs, pasijusite likimo šeimininku.
Baimė, pyktis ir godulys drumsčia dvasios
ramybę, siela virsta audringa jūra. Kai galvoje
sumaištis, gali būti sunku kalbėti mantrą, ypač jei ji ilga.
Tokiu atveju siūlyčiau sutrumpintą mantros formą,
mantros esmę: „Rama" vietoj „Hare Rama Hare Rama",
„O m" vietoj „ O m mani padme hum", „Jėzau" vietoj
Jėzaus maldos, kaip antai: „Viešpatie Jėzau Kristau" ar
„Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs". Mantros
esmė - galingiausias Šventojo Vardo ţodis, trumpas ir
paprastas. Kad ir kaip kraustytumėtės iš galvos,
kalbėkite ją, kol ji paţabos ir atmainys jumyse
šėlstančią galią.
Rūpesčiai
Kai bijote, kalbėkite mantrą; ji gali baimę
pakeisti drąsa. Žmonių, kurie tvirtina, kad nieko nebijo,
aš klausiu, ar jie turi rūpesčių. Paprastai išgirstu
atsakymą: „Devynias galybes". Rūpestis - nedidelė
baimė; sudėkite šimtą rūpesčių ir gausite vieną didelę
baimę. Kai jūsų gyvybines jėgas iščiulpia šimtai maţų
rūpestėlių, neverta stebėtis, kad neišlaikote dienos
išbandymų. Kalbėkite mantrą, kai jus kankina rūpesčiai,
ir imsite pasitikėti savimi. Šis patarimas tinka ir kitiems
baimės giminaičiams: mantra jus saugo ne tik nuo
rūpesčių, bet ir nuo nerimo, irzulio, nuogąstavimų.
Prieš daugelį metų Minesotos universitete aš
turėjau jauną draugą iš gimtosios Keralos valstijos, apie
jį dabar ir papasakosiu. Atėjo semestro egzaminų metas.
Jam labai sunkiai sekėsi vienas dalykas, o norėdamas
gauti stipendiją turėjo visus egzaminus išlaikyti labai
gerais pažymiais. Jis buvo geras studentas, bet kaip
dažnai atsitinka egzamino išvakarėse, labai sunerimo, ir
atmintis sušlubavo. Jis pasibeldė į mano duris ir
paklausė, ar negalėčiau suteikti skubios pagalbos
žmogui, kuris rytoj laiko semestro egzaminą.
Nesipiktinau, kad į mane jis kreipėsi tik kritišku atveju,
ir neklausinėjau jo apie tikėjimą ir filosofiją. Žinojau,
kokį tikėjimą išpažįsta jo šeima, todėl pasiūliau jam
atitinkamą mantrą ir išsivedžiau pasivaikščioti Misisipės
krantu: šešias mylias iš Mineapolio į Sent Polį ir šešias
mylias atgal. Jis ne kartą klausė: „Aš pavargęs, ar
negalim sustoti?", - bet aš atšaudavau: „Tylėk ir kalbėk
mantrą". Kai parėjome į bendrabutį, jis buvo visiškai
atsipalaidavęs; atidariau duris ir įstūmiau jį į kambarį,
jis griuvo į lovą ir kietai užmigo. Jau sakiau, kad jis
buvo stropus studentas, kitą rytą nuėjo laikyti egzamino
pailsėjęs, pasitikėdamas savimi ir puikiai išlaikė.
Nerimas
Nerimą mums kelia įvairūs dalykai.
Prisiminkime viešas kalbas, nuo kurių pradėjau šią
knygą. Atrodo, kad kalbėjimas viešumoje visiems kelia
nerimą, ir tas nerimas pasireiškia daugybe nemalonių
požymių. Kai nepratęs turite kalbėti iš tribūnos, gali
atsitikti įdomių dalykų. Staiga pajuntate, kad rankos
pabrinko. Bandote jas įkišti į kišenes - nelenda. Gerklė
išdžiūsta, pilvą sutraukia, krato šiurpas, o kojos linksta.
Tai kiekvienam oratoriui (man irgi) pažįstami pojūčiai,
o vienas lengviausių būdų jų atsikratyti - kalbėti mantrą.
Kai einate tartis dėl darbo, kalbėkite mantrą. Kai
einate pas gydytoją, stomatologą ar į ligoninę, irgi galite
kalbėti mantrą. Kai ką nors skauda, kalbėkite mantrą;
nebegalvosite apie skausmą, kurį baimė tik didina.
Kai esate apimtas baimės ir galvojate tik apie
save, sveikimas savaime sulėtėja, bet kai jūsų mintis
užvaldo mantra, organizmas gali nekliudomas sveikti.
Didelė baimė
Kai patiriate iš tiesų didelę baimę, ji gali sutelkti
sąmonę, ir tada mantra gali įsiskverbti labai giliai. Mano
draugė dirba gydytoja vietos ligoninės reanimacijos
skyriuje. Kartą ten buvo atveţta sena moteriškė, taip
sunkiai serganti, kad kvėpuoti galėjo tik per aparatą -
respiratorių. Ligonė buvo katalikė, todėl mano draugė
pasiūlė jai kalbėti „Sveika, Marija". Senelė pradėjo
kalbėti „Sveika, Marija", ir jos sveikata pagerėjo. Šiuo
atveju mantra padėjo labiau už kitas priemones, nes
ligonė įveikė savo baimę.
Deja, žmonės prisimena mantrą kilus pavojui,
bet liaujasi ją kalbėti, kai grėsmė praeina. Indijoje
pasakojama apie žmogų, kuris eidamas svyruojančiu
tiltu uoliai kartoja: „Rama, Rama, Rama", bet vos žengęs
ant kranto užtraukia: „Kama, karna, karna" („karna" -
tai kūno geismai). Daugelis elgiasi panašiai. Būtų geriau
kalbėti mantrą visą laiką; tada didelės baimės
akivaizdoje mantra bus šalia ir primins, kad sielos
gilumoje turite gynėją.
Pyktis
Kai aiškinu, kaip mantra atmainyti baimę ir
pyktį, žmonės man mielai pritaria, kol kalbu apie baimę.
Šiaip ar taip, niekas nenori bijoti ar nerimauti. Bet jie
neretai nustoja pritariamai linksėti, kai patariu kalbėti
mantrą supykus. „Negi jūs siūlote slopinti pyktį? -
klausia jie. - Juk pyktį geriau išlieti, o ne užgniaužti?"
Pagrįstas klausimas, bet jis remiasi prielaida, kad pyktį
galima tik išgiežti arba užgniauţti. Abiem atvejais
pyktis mums galų gale pakenkia: blogina santykius su
kitais žmonėmis, drumsčia ramybę, gadina sveikatą.
Tačiau esama ir trečio varianto: pyktį galima atmainyti
mantra. Pyktis yra galia, ir mantra gali pakeisti šią
neigiamą galią teigiamu atitikmeniu - užuojauta. Be to,
pykčio galia stipriau įtvirtina mantrą mūsų sąmonėje.
Pykčio amžius
Dabar pyktis taip išplitęs, kad mūsų šimtmetį
galima vadinti pykčio amžiumi. Atsirado net pykčio
kultas, skatinantis kiekvieną įtūţusį žmogų laikyti
galingu, veikliu ir laisvu. Taip pyktis vaizduojamas
knygose, kine, televizijoje, ir mes pradėjome tuo tikėti.
Dabar atsirado grupių, kuriose ţmonės mokomi
nevaržomai išlieti pyktį ir aiškinama, kad jie irgi turi
įtūžti, jeigu nori būti viršesni, kai kas nors ant jų
supyksta. Trumpai drūtai, mūsų laikais pyktis laikomas
saviraiškos būdu, gyvybiškai svarbia bendravimo
priemone.
Pykčio žala
Bet jei norite būti nešališkas, pažiūrėkite, koks iš
tikrųjų pykčio poveikis. Kai kas nors ant jūsų supyksta,
o jūs savo ruožtu irgi įnirštate, - ar tai saviraiška ar šokis
pagal svetimą dūdą? O pikti žodžiai, kuriais plūstate
vyrą ar žmoną, tėvus, vaikus? Gal jums iš tiesų atrodo,
kad jie praskaidrina atmosferą, bet kito žmogaus
sąmonėje šie žodžiai ilgai aidės ir kažin ar pagerins jūsų
santykius su juo.
Per dažnai mūsų pyktis nukrypsta į artimus
žmones; jie šalia, todėl juos ir užsipuolame. Jei pyktis iš
tiesų gerintų žmonių tarpusavio santykius, visokeriopai
jį skatinčiau. Bet jis juos tik gadina, ir kiekvieną kartą,
kai susipykstame, vis labiau tolstame vieni nuo kitų.
Žodžiai, ištarti supykus, sprendimai, priimti supykus,
poelgiai, pakurstyti pykčio, paprastai ne itin išmintingi.
Niekur nedingsime nuo kraupios statistikos, kad per
septyniasdešimt procentų aukų - žudikų draugai ar
giminaičiai, dažnai užmušti iš pykčio, kilus ginčui dėl
menko nieko, ir neretai ginklu, įsigytu namo
gyventojams ginti nuo įsibrovėlių.
Pagaliau pasvarstykime, kokią žalą pykdamas
žmogus daro sau. Senelė sakydavo, kad pykti - tai
praryti uždegtą fejerverką. Supykęs žmogus švaistosi
kandžiais žodžiais, mėtosi daiktais, bet iš tiesų nukenčia
pats, nes jį apninka ligos: astma, skrandžio opa, aukštas
kraujospūdis, širdies infarktas. Neslopinant įniršio,
sąmonėje įsirėžia pykčio vėžė, ir pykčio reakcija tampa
nesąlyginė. Jūs įgaunate polinkį pykti, o greitai
uţsiplieskiantys ţmonės, kad ir ką darytų gyvenime,
visada sutiks kitų ţmonių, mėgstančių bandyti savo
artimo kantrybę ar nepritariančių jo nuomonei
gyvybiškai svarbiu klausimu. Tokie žmonės negali
užmegzti ilgalaikių santykių ir neįsivaizduoja, kas yra
emocinis saugumas.
Kaip pajungti pykčio galią
Hinduizmo šventraščiai teigia: „Pajungęs tai, kas
tave susargdino, gali išgyti". Neperdedu sakydamas, jog
pyktis mus susargdina, ir man malonu, kad medikai
pamažu pradeda pritarti tokiam požiūriui į pyktį.
Medicinos žurnale neseniai skaičiau puikų amerikiečio
gydytojo straipsnį „Gydomasis meilės poveikis" - meile
Naujojo Testamento prasme jis vadina gailestingumą,
pakantumą, atlaidumą. Gydytojas, remdamasis ligos
istorijomis, pasakoja apie vyrus ir moteris, kurie po
dažnų pykčio ir apmaudo protrūkių sunkiai susirgdavo -
juos ištikdavo insultas ar infarktas, paspartintas siuto
proveržių. Tai susargdinančio pykčio pavyzdžiai. Bet jei
pažabosime pykčio galią, mus susargdinęs jausmas
suteiks jėgų nenuilstamai dirbti gelbstint aplinkinius
nelaimėje. Kai dirbdami nesavanaudiškai užsimiršime,
grįš ir fizinė, ir psichinė sveikata bei saugumo jausmas.
Įtūžęs žmogus leidžia pykčiui jį pavergti, bet
išmokęs sutramdyti šį milžinišką energijos šaltinį gali jį
panaudoti sunkumams įveikti ir padėti kitiems. Todėl
man labai brangus Gandhi'o pavyzdys: jis rodo, kad mes
visi pajėgūs taip pasikeisti. Tai įžvalgiai nurodė
gailestingasis Buda. Kai žmonės, atėję pas jį,
skųsdavosi: „Vaikai gadina nuotaiką, vyras ar žmona
siutina", - jis atsakydavo paprastai: „Jūs sielojatės ne dėl
vaikų ar vyro (žmonos) elgesio; jūs sielojatės, nes turite
polinkį sielotis". Pasiryžkime atsikratyti šio polinkio.
Nelaukite, kol pyktis virs įniršiu
Pykčio lengviausia atsikratyti mantra. Taip
išmoksime lėtai supykti ir greitai atleisti. Nelaukime,
kol pyktis virs laukiniu įniršiu, kai protas aptemsta, o
dvasios ramybė susidrumsčia; tada kalbėti ir net
prisiminti mantrą labai sunku. Pasistenkite prisiminti
mantrą, kai tik pajusite kylant pyktį, kai pastebėsite
pirmuosius artėjančios audros ţenklus. Jei galite, eikite
pasivaikščioti ir sparčiai žingsniuodamas kalbėkite
mantrą. Turbūt nereikia pridurti, kad mantrą
prisiminsite daug greičiau, jei ją kalbate nuolat.
Apmaudas
Pyktis sąmonės scenoje ne visada pasirodo
raudonu veidu ir išplėstomis šnervėmis; yra ir kitas jo
pavidalas - apmaudas. Lėtas svilinantis apmaudas suryja
ne mažiau mūsų gyvybinių jėgų negu pykčio protrūkiai,
asmeniniams santykiams jis irgi kenkia ne mažiau. Jei
apmaudą puoselėjame ir nuolat apie jį mąstome,
sąmonėje it subraižytoje plokštelėje atsiranda apmaudo
vėžė. Jei koks nors žmogus mums kelia pasipiktinimą,
kuo toliau, tuo daugiau dalykų ima mus erzinti, ir
ilgainiui subraižyta apmaudo plokštelė sudžeržgia, vos
išgirdus mus siutinančio žmogaus balsą ar pamačius
tokios pat spalvos kaip jo automobilį. Supykęs ne visada
prisimenate mantrą, o apmaudaudamas bet kada galite
ją kalbėti. Užuot be paliovos gromuliavęs apmaudą,
pakeiskite jį Šventuoju Vardu. Man rodos, Thomas
Jeffersonas yra pasakęs: „Kai supyksti, suskaičiuok iki
dešimt ir tik tada kalbėk". Aš patarčiau supykus dešimt
kartų pakartoti mantrą ir tik tada kalbėti; jei labai
supykote, pakartokite mantrą šimtą kartų, o jei jus
apėmė apmaudas, kalbėkite ją kol galite.
Nekantrumas
Nekantrumas - dar vienas vargšas pykčio
giminaitis. Negalime sulaukti, kol kitas žmogus
pasitrauks mums iš kelio, kad galėtume daryti ką
norime; negalime sulaukti, kol kitas žmogus užbaigs
sakinį, kad patys galėtume prabilti. Mane iki šiol stebina
vairuotojai, puolantys pypsėti, jei priešais važiuojantis
automobilis pajuda ne tą pačią akimirką, kai užsidega
žalia šviesa. Antra vertus, kantrybė - viena
nuostabiausių savybių. Jei turime kantrybės, sutariame
su kitais žmonėmis, nors jie ir turi trūkumų; palaikome
juos, net jei jie suklydo, švelniai ir dalykiškai
nurodydami klaidas. Jei turime kantrybės, matome
tikrąjį žmogų, o ne godulio ar pykčio kaukę. Kantrybė -
geriausia priemonė tarpusavio santykiams stiprinti, nes
prieš daugelį amžių Patarlių knygoje pasakyta: „Švelnus
atsakymas nuramina pyktį". Su žmogumi, kuris
nelaimėjo grožio konkurso, neturi pinigų banke,
nemoka net padangos pakeisti, bet yra neapsakomai
kantrus, gyvenimas niekada nebus nuobodus.
Kai mokiniai klausdavo Budos: „Kaip išmokti
kantrybės?", - jis atsakydavo: „Mokantis". Neįgysi- me
kantrybės vien panorėję būti kantresni ar prisisegę
ženkliuką AŠ KANTRUS; kantrybės reikia mokytis.
Kartą paklausiau senelės, kodėl žmonės mane smerkia it
puola, o ji atsakė: „O kaip kitaip tu išmoksi kantrybės?"
Jei prisiminsime mantrą, ji padės mums būti
kantresniems, o mūsų pavyzdžiu seks kiti. Kai pikti
nekantros žodžiai veržiasi iš lūpų, užsičiaupkite ir
mintyse kalbėkite mantrą; tegu šiurkštūs žodžiai
atsitrenkia į sukąstus dantis ir lieka neištarti. Net kai
atrodo, kad pasiusite, jei priešais stovintis automobilis
nepajudės tą akimirką, kai užsidegs žalia šviesa,
kalbėkite mantrą. Tada jūsų ranka nepaspaus sirenos,
kraujospūdis nepakils, o svarbiausia - nekantros galia
virs vertingiausia iš visų savybių - kantrybe.
Godulys - dar viena nepageidaujama piktžolė,
kurią išrauti iš sąmonės padeda mantra. Goduliu aš
laikau įvairius savanaudiškus troškimus: valdžios,
garbės, pinigų, malonumų ir nesibaigiančios laimės
godulį, savanaudiškai tenkinant savo reikmes ir
nepaisant savo artimo.
Pabrėžiu, kad smerktinas ne troškimas, o
savanaudiškumas. Nesavanaudiškas troškimas
palengvinti kitų žmonių kančias arba didinti kitų
žmonių gerovę - pats kilniausias elgsenos motyvas.
Kartą korespondentas iš Europos paklausė Mahatmos
Gan- dhi'o, kuris dirbo negalvodamas apie valdžią,
garbę ir pelną: „Negi jūs visiškai nieko netrokštate?"-
„Trokštu daugiau už kitus, - atsakė Gandhis. - Trokštu
tapti nuliu". Kitaip tariant, jis norėjo atsikratyti visų
savanaudiškų troškimų. Pavyzdžiui, savanaudišką pelno
troškimą galima paversti nesavanaudišku troškimu, kad
visi turėtų maisto, drabužių ir stogą virš galvos;
techniškai tai nesunku. Taigi kalbėdamas apie godulį aš
turiu galvoje savanaudiškus troškimus.
Godulio kurstomi poelgiai tik pakenks tiek
mums, tiek kitiems, nes galop liksime nepatenkinti ir
susvetimėję. Godulys uždeda akidangčius, todėl žiūrime
pro plyšį. Pavyzdžiui, žmogus, kurį valdo pinigų
godulys, mato pasaulį pro plyšį, primenantį dolerio
ţenklą; žiūrėdamas į saulės nutviekstą pievą, jis mąsto:
„Kiek pinigų nubyrėtų į kišenę, šitą laukymę nustačius
dangoraižiais".
Vyšnių ledai
Mes įpratinti manyti, kad patenkinę troškimus
tapsime laimingi. Pavyzdţiui, jūs užsimanėte vyšnių
ledų, nusipirkote ir suvalgėte. Jei aš tą akimirką pa-
klausčiau, ar jūs patenkintas, atsakytumėte, kad taip. Bet
jei po valandos paklausčiau: „Ar vyšnių ledai vis dar
teikia pasitenkinimą?", - atsakytumėte: „Juk suvalgiau
juos prieš valandą".
Įžvalgieji mistikai sako, kad užsimanę kokio
nors daikto ar patirties ir patenkinę savo poreikį, mes
jaučiamės laimingi ne dėl to daikto ar tos patirties, bet
todėl, kad trumpą valandėlę nieko netrokštame. Mes
laimingi ne todėl, kad troškimas patenkintas, o dėl to,
kad kurį laiką nieko nenorime.
Tačiau ši begeismė būsena trunka neilgai. Protas
- visokių formų, modelių ir spalvų troškimų fabrikas,
plušantis septynias dienas per savaitę. Atsikandęs pirmą
vyšnių ledų kąsnį, prisimerkiate ir gardžiuojatės, bet
įpusėjęs ledus jau mąstote apie kavos puodelį ar batų
parduotuvę netoliese. Mistikai tvirtina, kad troškimas
pasmerktas išsekti. Nors vyšnių ledus valgyti malonu
(niekas to neneigia), kiek laiko trunka malonumas? Be
to, jei be paliovos valgysite ledus, pasitenkinimas
netrukus virs persisotinimu, o galop pasibjaurėjimu. Bet
troškimo taip neatsikratysite: kai vėl išalksite, troškimas
grįš; kad ir kiek kūnas jį tenkintų, išnaikinti troškimo
nepavyks, nes jis glūdi sieloje.
Troškimai greitai keičiasi
Daugiau džiaugsmo teikia netikusio troškimo
nuslopinimas, o ne tenkinimas. Kartą vienai moteriai
pavyko mesti rūkyti, kai jai tai patariau; ji atsižvelgė į
mano rūpestį ir priėmė iššūkį. Daug žmonių mielai
mestų rūkyti, vis gausėja įrodymų, kad šis įprotis labai
žalingas, bet jiems trūksta valios. Galbūt jūs irgi
bandėte mesti; bet vos kokia nors smulkmena jums
primindavo tabaką, kildavo noras užsirūkyti. Jei
tenkinsite šį norą, rūkyti vargu ar mesite, o kai cigaretė
bus surūkyta, pasijusite apgailėtinai, nes jūsų geri norai
virto niekais. Tokiomis akimirkomis kalbėkite mantrą,
kad ji sustiprintų valią. Geismai trumpalaikiai: iš
pradţių troškimas tyko jūsų kaip didţiulis tigras, bet jei
jums pavyks bent valandėlę atsispirti jam kalbant
mantrą, pamatysite, kaip jis virsta maža peliūkšte ir
neria pro durų plyšį. Galbūt tigras vėl pasirodys, bet
kelis kartus jį įveikęs patikėsite, kad mantra paverčia
tigrą pele ir galų gale užkemša jos urvelį.
Troškimo esmė
Senovės indų šventraštis „Chandogja
Upanišada" įžvalgiai atskleidžia troškimo esmę:
„Baigtinumas bedžiaugsmis; džiaugsminga tik
begalybė". Mes trokštame begalinio džiaugsmo, kuris
neblėsta, kuriuo negalima persisotinti. Bet šitokio
džiaugsmo niekada nerasime iš prigimties netvariame
materialiajame pasaulyje. Pažinau labai turtingų
žmonių, garsenybių, išbandžiusių visus gyvenimo
teikiamus malonumus. Paklausti, ar rado ko ieškojo, jie
atvirai prisipažįsta, jei yra garbingi ir jautrūs žmonės:
„Visa, ko ieškojome, išslydo pro pirštus".
Pastebėjau, kad mūsų laikų jaunimas visiškai
abejingas valdţiai ir pinigams, užtat pakvaišęs dėl
malonumų. Pramogų kultas šiandien populiarus ne tik
jaunimo aplinkoje. Iš dalies tai lemia tvirtas
įsitikinimas, kad tenkindami geismus išgražėsime ir
būsime laimingi, o iš dalies - žinias klaida, veikianti net
orą, kuriuo kvėpuojame. Dabar dėl malonumų
vaikymosi žmonės daug nelaimingesni, o jų tarpusavio
ryšiai daug nepatvaresni, negu jie linkę pripažinti.
Pavyzdžiui, sekso vien kaip malonumų šaltinio
padariniai labai liūdni. Lytinis instinktas - nepaprastai
galinga jėga. Kūniškai jis suartina du žmones, o
dvasiškai gali padėti susilieti su amžinybe. Kitaip
tariant, seksas šventas. Tai ištikimos meilės puošmena.
Bet kai tarpusavio santykiai tėra kūniški ir priklauso
nuo išvaizdos, trauka trumpalaikė.
Tai toks pat dėsnis kaip Newtono visuotinės
traukos dėsnis. Žmonių ryšys, kuris laikosi ne meile ir
pagarba (turiu pridurti, kad šiuos jausmus reikia
puoselėti kasdien, kito žmogaus poreikius tenkinant
pirmiau negu savo), o kūno patrauklumu, nutrūksta, kai
išorinis grožis pabosta. Tada puolama kaltinti partnerį
arba aiškinti: „Na ką gi, santykiai nesusiklostė". Šitaip
elgdamiesi nė neįtariame, kad nugyvensime gyvenimą,
taip ir neužmezgę nė vieno tvirto ryšio, kad istorija
kartosis be galo.
Geismas slypi dvasioje. Vyrui ar moteriai, kurie
geba valdyti mąstymo procesą, paaiškėja, kad juslės
jiems ištikimai tarnauja. Gyvenimo spalvos neblunka;
tiesiog žmogus tampa gyvenimo šeimininku.
Troškimai mus verčia veikti
Prisimenu atsitikimą iš tų laikų, kai dėsčiau
universitete; jis rodo, kaip geismas priverčia mus veikti.
Mano kolega iš fizikos fakulteto buvo visiškai atsidėjęs
moksliniam darbui. Jis amţinai plempė kavą, todėl
padariau išvadą, kad jam kava neatskiriama nuo
mokslinio darbo. Jis amžinai sėdėdavo apsivertęs
žurnalais, su logaritmine liniuote rankoje, niekada
niekur neidavo ir apskritai buvo nepaslankus. Vieną
vakarą, grįždamas į studentų miestelį po paskutinio
seanso, pamačiau jį žingsniuojant pro kino teatrą uţ
mylios nuo jo buveinės. Apstulbau; maniau, kad jis
nebemoka vaikščioti. „Kas tave privertė atsiplėšti nuo
kėdės ir sukarti tokį kelią? - paklausiau. - Sulaužei
įprotį, kurio laikeisi visą gyvenimą". „Kava, -
sumurmėjo jis. - Pabaigiau kavą. Žinau, kad šiose
vietose jos galima nusipirkti net taip vėlai". „Galėjai
sėdėti prie stalo ir dirbti toliau," - neatlyžau. „Negalėjau
susikaupti, - paaiškino jis. - Ką beskaityčiau, galvojau
tik apie kavą. Termodinamika virto kava, Planck'o
konstanta virto kava, viskas virto kava. Turėjau jos iš
kur nors gauti". Štai kokie stiprūs yra geismai. Tokią
galią turi menkas noras išgerti puodelį kavos - tikrai ne
pats didžiausias pomėgis; vadinasi, didesnis troškimas
dar galingesnis. Be abejo, pasinaudojau proga ir
pasakiau draugui, kad atėjo laikas kalbėti mantrą, nes
galingas poreikis kala kaip plaktukas: „Kava, kava,
kava". Jeigu „kava, kava, kava" pakeisime „Rama,
Rama, Rama" arba „Jėzau, Jėzau, Jėzau", ta pati galia
įrėš sąmonėje Šventąjį Vardą. Tai tinka visoms
neigiamoms emocijoms. Baimė - plaktukas; pyktis -
kūjis; bet kutis savanaudiškas troškimas - poliakalis.
Kelionė
Troškimas - tai jėga, kurią galima pažaboti arba
išeikvoti tuščiai. Mums ši jėga duota vienam tikslui:
nedalomai visos būties vienovei suvokti; pasak Budos,
iš šio atskirybės kranto patekti į tolimą vienovės krantą.
Truputį primena kelionę iš Berklio į San Franciską.
Vieni iškart važiuoja iki greitkelio, paskui tiltu į kitą
krantą. Kiti panašūs į sunkveţimius su uţrašu DAŽNAI
SUSTOJU ant užpakalinių durų: jie sustoja picos, jie
sustoja pasidairyti po parduotuves, jie sustoja
pasidomėti, ką veikia senas draugas. Tokie žmonės
niekada nenuvažiuos iki greitkelio; jie nepasieks kito
kranto, kol sutems. Visi darome klaidų ir kartais
sustojame. Juk bręstame žaisdami su gyvenimo
siūlomais žaislais ir suvokdami, kad jie mūsų iki galo
nepatenkina. Tačiau bėda, jei stabčiojame visą
gyvenimą. Net jei po daugelio metų ir išvysime tikslą,
kelionei gali nebeuţtekti degalų.
Todėl nešvaistykite troškimų galios kelionėms į
krautuvių rajoną, restoranus, boulingo klubą ar
vaizdajuosčių parduotuvę. Kartą kitą į šias vietas galima
užsukti - įsitikinti, kad čia nelabai yra ką veikti.
Pradėkite kaupti jėgas didžiajam nuotykiui, kuriam visi
esame gimę. Neatidėkite jo nė dienos.
Mirties valandos mantra
Mano senelę visas kaimas laikė stiprybės
šaltiniu; artinantis mirčiai, žmonės prašydavo, kad ji
ateitų pasėdėti šalia ir nuramintų juos paskutinę
valandą. Kartais ji pareikalaudavo, kad eičiau kartu,
nors buvau dar vaikas. Senelė laikydavo mirštančiojo
ranką, o aš sėdėdavau šalia ir nelaimingas žiūrėdavau į
sielvartą ir kančią. Tada nesupratau, kodėl ji vedasi
mane parodyti tokių baisių vaizdų, bet jie giliai
įsispaudė mano sąmonėje. Mane pradėjo kankinti
klausimas: „Ar man irgi taip bus? Negi negalima
išvengti mirties?"
Kiekvieną rytą senelė eidavo į mūsų protėvių
statytą šventyklą melstis. Grįţusi užkišdavo man už
ausies gėlę, paaukotą Viešpačiui, ir palaimindavo
tokiais paprastais žodžiais: „Būk kaip Markandėja".
Hinduizmo šventraščiuose aprašytas berniukas,
vardu Markandėja; jo širdis iš mažens liepsnojo meile
Dievui. Kai jaunuoliui buvo penkiolika, jo pasiimti atėjo
mirtis; vaikinas sėdėjo medituodamas apie Dievą, kurio
vienas vardų sanskrito kalba - Mritjundžaja, „Mirties
nugalėtojas". Sąmonės gilumoje suvokęs savo ir
Viešpaties vienovę, Markandėja tapo nebepavaldūs
mirčiai. Šią istoriją žino kiekvienas hinduistas, todėl kas
rytą girdėdamas senelės ţodţius „Būk kaip
Markandėja", aš juos gerai įsidėmėjau. Nuolat
primindama Markandėja ir rodydama sielvarto vaizdus
šalia mirštančiųjų, ji išmokė mane suvokti mirtį ir
sukėlė norą pergudrauti ją. Be to, ji parodė man, kad
mirtį galima perprasti jau šiame gyvenime.
Mirties prasmė
Visi sutaria, kad ilgainiui kūnas turi pasenti,
nusilpti ir suirti, bet tik vienas kitas gali susitaikyti su
mintimi, kad irgi mirs. Juk žmogus ko nors imtųsi, jei
tikrai tikėtų, kad mirs. Atvirai kalbant, labai maţai
žmonių suvokia tikrąją mirties prasmę. Tie, kurie
supranta, kad mirties tikslas - persikelti anapus mirties,
gali pasinaudoti mirtimi jam pasiekti. Suvokę, kad mes -
tai ne kintantis kūnas, o nesikeičianti jame slypinti siela,
nugalime mirtį.
Mūsų laikais apie mirtį daug kalbama; visur
pilna knygų ir seminarų, mokančių numirti. Tai
permaina į gera, nes dar neseniai mirtis Vakarų
visuomenėje buvo uždrausta tema. Kai mirtį atskiriame
uždanga ir paslepiame ligoninėse bei senelių namuose,
gyvenimas tampa lėkštas. Bet kalbos apie mirtį - tik
pirmas žingsnis. Šios knygos ir seminarai moko mus
susitaikyti su mirtimi, o ne ją įveikti. Kalbos apie mirtį
naudingos tada, kai padeda žmonėms nusimesti kūno
apvalkalą ramiau ar drąsiau, bet mantra daug
veiksmingesnė už bet kokias intelektualias diskusijas.
Mirties valandos mantra
Indijoje, kaip ir kitur, įprasta prie mirštančiojo
giedoti mantrą. Tai ramina ir namiškius, ir merdintįjį.
Bet dar paveikesnė mantra, kurią mirštantysis kalba
mintyse. Mantra baimę ir sumaištį pakeičia ramybe, kuri
labai svarbi šio didingo virsmo akimirką.
Visi mistikai pataria kiekvieną akimirką gyventi
taip, lyg ji būtų paskutinė, ir vyras ar moteris, nuolat
pamaldžiai kalbantys mantrą, iš esmės tam ir ruošiasi.
Žmogus, susigyvenęs su mantra, padaręs ją
neatskiriama sąmonės dalimi, visada pasiruošęs mirti.
Mahatma Gandhi's, aiškindamas šią būseną, kartą
pasakė, kad jo gyvastis užges pirmiau negu Ramos
mantra liausis aidėjusi sąmonėje. Taip ir atsitiko: kai
Gandhi'o kūną pervėrė žudiko kulkos, jis palaimino
užpuoliką sudėjęs rankas ir krito su Rama lūpose ir
širdyje.
Jei įstengsime kalbėti mantrą mirties valandą,
tvirtina didieji mistikai, susiliesime su Dievu, kaip
sprogęs burbulas - su jūra. Tai ne vien hinduistų
nuomonė; taip teigia visos didžiosios religijos.
Prisimenu, kartą draugas man prisipaţino, kaip jį mažą
nuramino mokytoja, labai švelni vienuolė: ji pasakė, kad
jis nueis tiesiai į dangų, jei mirties valandą kalbės
„Sveika, Marija". Suaugusieji dažnai pamiršta, kad
vaikams mirtis kelia didelį nerimą; šiam vaikiukui
„Sveika, Marija" sumažino baimę ir įtikino, kad jis bent
iš dalies savo likimo šeimininkas.
Mintis, kad mantra išgelbės mus mirties valandą,
ne tokia naivi, kaip gali pasirodyti iš pradžių.
Nemanykime, kad jei visą gyvenimą vien tenkinsime
geidulius ir elgsimės savanaudiškai, tereikės paskutinę
akimirką ištarti Šventąjį Vardą, ir būsime išgelbėti.
Mirties valandą neįmanoma kalbėti mantros iš visos
širdies, jei jos nekalbėjome daug metų. Anglas mokinys
kartą paklausė savo dvasinio mokytojo, Šri Ramanos
Maharši'o, ar ne geriau pulti po traukiniu su mantra
lūpose ir būti išganytam užuot šitiek metų drausminus
save. Šri Ramana Maharši's įžvalgiai atsakė, kad tokiu
atveju paskutinė mintis bus ne mantra, o „aš".
Merdėjimas
Merdėjimo samprata, būdinga didiesiems
mistikams, iš dalies paaiškina, kodėl taip atsitinka. Jie
sako, kad merdėjimas - sudėtingesnis procesas, negu
manome. Mirtis neištinka staiga; sąmonė iš kūno į sielą
pereina pamažu. Pirmiausia sąmonė iš juslių persikelia į
protą. Pojūčiai išnyksta, kūno ir aplinkos
nebesuvokiame. Ausys tebėra, bet nieko negirdime, nes
sąmonė pasitraukė; akys tebėra, bet nieko nematome.
Tačiau nors mes nieko nebegirdime ir nebematome,
sąmonė su troškimais ir apgailestavimais,
prieštaravimais, lūkesčiais ir baimėmis dar išlikusi
prote. Šie savanaudiški troškimai, prieštaravimai ir
abejonės, kol neišnyko, slypi proto gelmėse ir mirties
valandą susilieja į vieną mintį - „aš".
Šis procesas stulbinamai panašus į gilią
meditaciją. Susikaupę mes nebegirdime nei lėktuvų
ūžimo danguje, nei automobilių burzgimo kelyje, nes
sąmonė atsiskiria nuo pojūčių. Esminis skirtumas tas,
kad meditacija - savanoriškas pasitraukimas, o mirtis -
nesavanoriškas. Tačiau meditacija įsiskverbia dar giliau:
mes savo noru atskiriame sąmonę ne tik nuo juslių, bet
ir nuo proto. Tai ir yra dvasios nuraminimas.
Perkelti sąmonę iš juslių į protą nėra labai
sunku, bet labai sunku kada nori perkelti sąmonę iš
proto į sielą, į tyrumo ir tobulybės branduolį, mūsų
būties centrą. Kol dvasios nenuramino meditacija ir
mantros kalbėjimas, mirties valandą sąmonė iš proto
nepasitrauks. Mes tebesitapatinsime su „aš", ir
paskutinė mūsų mintis bus apie save. Tą akimirką
kalbėti mantros neįmanoma, jei ją kalbėdavome
paviršutiniškai, nes paviršinio sąmonės sluoksnio
nebėra. Kad galėtume mirties valandą kalbėti mantrą, ji
turi būti įaugusi į sąmonę taip giliai, kad paskutinė
mūsų mintis būtų ne apie save, o apie Dievą, kurio
simbolis yra mantra.
Tai turi didžiulę praktinę reikšmę. Jei gyvenome
tik sau, mūsų paskutinė mintis bus apie save, todėl
neišvengsime susitapatinimo su „aš" keliamų kančių,
kai atsiskiria kūnas. Staiga bus atimta visa, kas mums
brangu: turtas, ateities planai, mylimi žmonės, net kūnas
su mėgstamų ir nemėgstamų dalykų, įpročių ir pažiūrų
kratiniu, kurį laikome savo asmenybe. Šio atskyrimo
sukeltas skausmas nebus siaubingas tik tokiu atveju, jei
ilgai ir uoliai stengėmės ugdyti abejingumą tiems
dalykams, kitaip tariant, jei gyvenome dvasingai. Bet jei
kalbėjome mantrą nuoširdžiai ir stropiai, kol ji virto
sąmonės dalimi, nemirtingąją ir nekintamąją tikrovę,
mūsų vadinamą Dievu, prisiminsime kiekvieną
gyvenimo akimirką. Tada nusimetusi kūną mūsų
sąmonė susilies su Viešpačiu, mūsų tikrąja, giliąja
esatimi.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus, suvokęs
nedalomą būties vienovę, dar gyvas būdamas jau yra
miręs visoms savo atskirybėms, visam
savanaudiškumui, kad atgimtų Viešpatyje. Todėl
šventasis Pranciškus sako: „Kaip tik mirdami gimstame
amžinam gyvenimui". Ši „aš" mirtis - visų dvasinių
technikų tikslas. Kai mes elgiamės labai kantriai arba
linksmai dirbame nemėgstamą darbą, pamaţu miršta
savanaudiškumas ir užsispyrimas. Pamažu mes
atsisakome visko, ne prievarta, o savanoriškai, kol galų
gale nebereikia jokios išorinės paspirties. O katrą patyrę
šią vienovės būseną, išgyvename ją amžinai. Tą ir turėjo
omenyje Jėzus, siūlydamas mums amžinąjį gyvenimą:
nuolatinis būties vienovės suvokimas, nuolatinis Dievo
suvokimas nesibaigia kūno mirtimi.
Kūnas - tai drabužis
Mano senelė nebuvo intelektuale, todėl šį dalyką
aiškino kitaip, bet labai vaizdingai. Prisimenu, kartą
paklausiau jos, kodėl mirtis teikia tiek skausmo.
Ji atsakė netiesiogiai: liepė atsisėsti į didelį
medinį krėslą mūsų giminės namuose. „Laikykis iš
paskutiniųjų, - paliepė man, - o aš stengsiuos tave
ištraukti iš krėslo". Iš visų jėgų įsikibau į krėslą, o ji
pradėjo traukti. Senelė buvo stipri moteris ir kai pradėjo
traukti, man pasirodė, kad rankos nutrūks, bet laikiausi
kiek galėjau. Galų gale, kad ir kaip priešinausi, senelė
mane ištraukė iš krėslo. „Skaudėjo, senele", -
pasiskundžiau. „Pamėginkim dar kartą, - atsiliepė ji, -
bet šį kartą nesilaikyk". Aš taip ir padariau, todėl
nebuvo nei grumtynių, nei skausmo; ji lengvai ir
švelniai paėmė mane ant rankų.
Atsakymas buvo labai iškalbingas. Mirtis vis
tiek pasiims kūną, kad ir ką darytume, todėl kuo stipriau
kabinsimės į jį su visais jo troškimais ir baimėmis, tuo
labiau kankinsimės, kai mirtis ims jį glemžtis. Antra
vertus, kai meditacija ir mantra atpratina mus tapatintis
su kūnu ir savuoju „aš", iš tiesioginės dvasinės patirties
sužinome, kad kūnas - ne mes, o tik drabužis, kurį
vilkime metų metus. Kai drabužis susidėvi ir nebegali
mums tarnauti, mes neverkiame, kad jis nuplyšo, kaip ir
visi drabužiai; tiesiog jį nusivelkame, rūpestingai
pakabiname ir einame namo.
Reinkarnacija
Dabar galima pakalbėti ir apie reinkarnaciją
Rytų mistikų supratimu. Hinduizmo ir budizmo
šventraščiuose teigiama, kad mirties akimirką, kai
sąmonė sutelkta, mūsų paskutinė mintis aprėpia visą
gyvenimą. Tą trumpą valandėlę visi gyvenimo geismai
tampa vienu stipriu, dideliu troškimu, kuris nulemia
mūsų likimą. Kaip tik šis troškimas yra postūmis mums
atgimti, kad patenkintume savo geismus.
Sakoma, kad mes atgimstame tokiomis
aplinkybėmis, kurios palankiausios atsikratyti silpnybių.
Jei mūsų paskutinė mintis buvo apie save, atgimsime
tokioje šeimoje ir tokiomis aplinkybėmis, kad
suvoktume, jog gyvendami sau niekada nebūsime
patenkinti. Bet jei išmokome gyventi kitiems, mirdami
nebeturime jokių norų ir ramiai susiliejame su Dievu.
Mes jau gyvenome su juo, gyvenimas pasibaigė, kūnas
nebetrukdo šiai vienovei - kaip nukritęs lapas
nedrumsčia medžio ramybės.
Hinduizmo ir budizmo mistikai tai aiškina labai
įspūdingai. Jie sako, kad pasaulis panašus į didžiulę
mokyklą, kurioje visi mokomės, jog visa būtis yra
vienis. Tai pagrindinis gyvenimo tikslas, ir mes esame
pasaulyje, kad suvoktume šią vienovę patys. Jei
pasiseka, Viešpats taria: „Puiku, tu baigei mokyklą.
Daugiau mokytis nereikės". Bet jei gyvenimui
baigiantis mes vis dar šito nesuvokėme, Viešpats
užjaučiamai sako: „Man rodos, turėsi tęsti mokslus dar
semestrą ir mokytis stropiau".
Girdėjau, kad W.C. Fieldsas prašęs antkapyje
iškalti: „ Šiaipjau mieliau būčiau Filadelfijoje". Jei toks
buvo jo paskutinis noras, veikiausiai jis dabar ten ir
gyvena, tik kitame asmenyje. Kitaip tariant, šio
gyvenimo aplinkybes mes pasirinkome patys.
Reinkarnacijos sąvoka naudinga, nes lemia mums
atsakomybę už savo dvasios raidą. Negalime skųstis,
kad mus suformavo visuomenė ar tėvai, ir nieko
nedaryti tvirtindami: „Deja, negaliu pasikeisti, nes tai
nuo manęs nepriklauso". Nuo mūsų priklauso viskas.
Situaciją pasirinkome mes patys, o kai išmoksime
pasirinkti teisingai, - išsivaduosime.
Pagal šį požiūrį, pasmerktųjų nėra. Visi
stengiamės suvokti būties vienovę, nors tai gali užtrukti
ilgai. Mūsų dabartinis gyvenimas - dar viena proga
priartėti prie pagrindinio tikslo, ir tik nuo mūsų
priklauso, praleisime šią progą ar ne. Tai labai praktiška
ir pozityvi išvada, - reinkarnacija taip puikiai paaiškina
žmogaus padėtį, kad abejoti atgimimu sunku. Bet aš
visada pabrėžiu, kad išmintingam pasirinkimui
tikėjimas ar netikėjimas reinkarnacija nedaro jokio
poveikio. Nesvarbu, kiek gyvenimų gyventume, mirtis
vienodai sunki visiems. Galima tikėtis tūkstančio
gyvenimų ir gyventi savanaudiškai; galima tikėti, kad
šis gyvenimas pirmas ir paskutinis, įsijausti į mantrą ir
suvokti pagrindinį gyvenimo tikslą.
Nesvarbu, ar mes tikime reinkarnacija ar ne,
galime netgi netikėti, kad gyvenimas turi tikslą, bet
mirties valandą mantros vertė mildiniška. Kad ji
lemiamą akimirką suteiktų stiprybės, nebūtina jos
kalbėti be perstojo metų metus. Kiekvienas Šventojo
Vardo prisiminimas - tai paguoda, padėsianti mums
pasitikti paskutinę didţią permainą, vadinamą mirtimi,
ramybės ir drąsos sklidina širdimi.
Gyvenimo tikslas
Prieš pustrečio tūkstančio metų paprasti žmonės,
tokie kaip jūs ar aš, spiesdavosi aplink gailestingąjį
Budą ir apakinti jo asmenybės spindesio klausdavo: „Tu
dievybė?" Buda ramiai atsakydavo: „Ne, aš
pabudusysis". Pažodžiui „buddha" reiškia „pabudęs" -
pabudęs iš pavienio gyvenimo košmaro ir išvydęs
vienovės šviesą.
Sis pabudimas - pagrindinis gyvenimo tikslas, ir
nors įvairios religijos jį vadina skirtingai, tikslas tas
pats. Budistai jį vadina nirvana, hinduistai mokša, Jėzus
Kristus gražiai apibūdina kaip įžengimą į dangaus
karalystę savyje. Sufijams tai jungtuvės su Mylimąja,
žydų mistikams - grįžimas į Pažadėtąją Žemę. Kartais
jis vadinamas Kristaus sąmone arba Krišnos sąmone,
nušvitimu, savirealizacija. Bet tarp šių sąvokų nėra
skirtumo, ir mums tai pasidaro aišku, kai žvelgiame į
tikslą, o ne į nesuskaičiuojamus ritualų, apeigų ir dogmų
skirtumus. Visos didžiosios religijos kelia tą patį tikslą,
o kaip jis vadinamas - nesvarbu.
Pagrindinio tikslo būtinybė
Mes visi skausmingai trokštame turėti tikslą,
vertą visiško mūsų atsidavimo, kilnų idealą, kurio
neišleis- tume iš akių, kad ir kokie sunkumai mus
ištiktų. Dažniausiai nuobodžiaujame ir nerimstame
todėl, kad nesuvokiame gyvenimo tikslo: lyg išsipustę
šeštadienio vakarą neturėtume kur eiti. Drįstu spėti, kad
dauguma vadinamųjų tikslų su tikruoju tikslu neturi
nieko bendra, nes visa apimančio gyvenimo tikslo
pojūčio nepatiriame. Bet kai turime pagrindinį tikslą,
paaiškėja, kad daug rūpesčių savaime dingo. Lyg nuo
akių būtų nukritęs raištis: žinome, ką daryti su savo
laiku ir energija, o nepraleisti progų, kurių pasitaiko
kasdien, vis lengviau. Ar valgyti kas skanu ar kas
sveika? Ar imtis tik man svarbių reikalų ar dirbti
visuomenei naudingą darbą? Ar šalintis žmonių, nes jie
elgiasi ne taip kaip aš, ar stengtis darniai su jais
sugyventi? Kai turime prieš akis tikslą, mes visur ir
visada matome tokias pasirinkimo galimybes,
pradedame ugdyti valią ir įgyti išminties: tai mums
padės tobulėti. Pamažu praregime ir išvystame savo
tikrąją prigimtį, amžinai tyrą ir tobulą.
Tačiau dauguma žmonių anaiptol ne visada
galvoja apie pagrindinį tikslą. Dauguma žmonių
atkakliai tapatinasi su kūnu, jausmais, protu ir savuoju
„aš". Manome, kad esame atskiros asmenybės, o
gyvenimo pilnatvė - tai malonumų vaikymasis numojus
ranka į kitų žmonių jausmus.
Apie dangų ir pragarą kalbama dažnai, ne vienas
tvirtina, kad jais netiki. Bet juk dangus ir pragaras - ne
vietos, o sąmonės būsenos. Pragaras - ne kaitri
požeminė karalystė, kur straksi velniai su šakėmis;
pragarą mes patiriame nerimaudami, pykdami,
pavyduliaudami ar ko nors gviešdamiesi. Pragaras - vis
didėjanti vienatvė ir neviltis, kai bandote gyventi taip
lyg būtumėte atskira asmenybė. Dangus - irgi sąmonės
būsena, jį galima patirti šiame pasaulyje, tik reikia
suvokti, kad nesi atskiras. Nustoję tapatintis su kūnu,
protu ir savuoju „aš", tampame laisvi. Supratę, kad
gyvenimo pilnatvė - tai darbavimasis šeimos,
visuomenės, pasaulio labui, įsiliesime į vientisą būtį.
Tai ir yra gyvenimo džiaugsmas, dangus čia ir dabar.
Atskirybės pasaulis
Judėjų ir krikščionių tradicijoje siaubingą visų
mūsų atskirumo prietarą simbolizuoja nuopuolis,
hinduistų ir budistų tradicijoje - maja. Pastaruoju metu
Vakaruose dažnai girdima majos sąvoka paprastai
verčiama „iliuzija". Tačiau iš tiesų maja reiškia „tai, kas
išmatuojama". Maja - baigtinis pasaulis, suvokiamas
juslėmis ir protu; tai kintamas pasaulis, pavaldus irimui
ir mirčiai. Susitapatindami su kūnu, protu ir ego, su aibe
įpročių, kuriuos didžiuodamiesi vadiname savo
asmenybe, mes klystame - tapatinamės su maja. Ir kol
neįveiksime majos (mano nuomone, šis žodis
giminingas magijai) apžavų, mums ir toliau atrodys, kad
gyvenimo pilnatvę sudaro kūno malonumai, pinigai,
mokslingumas, valdžia.
Bet šie dalykai teikia tik trumpalaikį
pasitenkinimą, o amţino džiaugsmo, kurio visi
trokštame, neatneša. Tai atspindi šventojo Augustino
šauksmas: „Viešpatie, kaip aš galiu kitur rasti ramybę,
kai esu sukurtas nurimti tavyje?" Mes visi ieškome,
kartais pačiose netikėčiausiose vietose, beribės
išminties, beribio džiaugsmo, beribės meilės. Tokia
mūsų tikroji prigimtis. Mūsų esaties esmė - tyrumo,
tobulybės, dieviškumo kibirkštis, nes kiekvieno iš mūsų
širdies relikvinėje slypi Viešpats. Vis rečiau
tapatindamiesi su kintamais dalykais ir vis dažniau - su
šia tobulybės esme, mes pamaţu praregėsime ir
išvysime savo tikrąją prigimtį.
Pabudimas
Pasak gailestingojo Budos, pabusti reikia
kiekvienam. Kai ţmonės, atėję pas Budą, prašydavo: „O
palaimintasis, papasakok, kas ta nirvana, apie kurią
nuolat kalbi", - jis šypsodamasis atsakydavo: „Išmokite
medituoti ir patys sužinosite". Kitaip tariant, būties
vienovė suvokiama ne protu, o patirtimi. Žodžiais
neįmanoma perteikti būties vienovės, nusakyti jausmo,
kuris apima pasiekus pagrindinį gyvenimo tikslą.
Šankara, didis mano tėvynės Keralos mistikas, sako,
kad žodžiai ir mintys persigandę traukiasi, jei pabando
priartėti prie aukščiausios tikrovės. Ji neišmatuojama,
tai kaip ją suvokti mintimis ar apibūdinti žodžiais? Net
žodingiausia didžiausio įkvėpimo apimtų mistikų kalba
tegali perteikti menką šios patirties atspindį; jų žodžiai
viso labo žadina mūsų smalsumą ir norą patiems patirti,
kas tai yra. Pasak Šri Ramakrišnos, tik suvalgęs mangą
žinai jo skonį; jei nesi valgęs mango, joks aprašymas
nepadės, kol vaisiaus neparagausi pats.
Bet nors aukščiausioji tikrovė nesuprantama
mintimis ir nenusakoma žodžiais, didieji mistikai dažnai
pasakoja, ką šio tikslo suvokimas reiškia kasdieniame
gyvenime ir kokį jam daro poveikį. Suvokimas pagrįstas
patirtimi; jis turi didelę įtaką mūsų elgesiui, būdui ir
mąstymui. Štai paprastas Šri Ramakrišnos palyginimas:
žmogus, užvalgęs česnakų, trenks česnaku. Kiekvienas
žmogaus, suvokusio nedalomą būties vienovę, veiksmas
ar žodis bus šios vienovės raiška. Tai tikras dvasinės
patirties išbandymas. Galite prisilipdyti ant automobilio
buferio lipduką VISA BŪTIS YRA VIENIS, bet jei
nekontroliuojate savo mąstymo, jei panorėjęs negalite
nutraukti darbo, ne-sižavėti, nesibodėti, jei negalite
pakęsti žmonių, kurie šoka jums į akis, būties vienovės
dar nesuvokėte.
Abejingumas pasauliui
Paprastai žmonės šypsosi ir pritariamai linkčioja,
kai sakau, kad įmanoma vis labiau sutapti su
dieviškumo kibirkštimi mumyse. Bet kai pareiškiu, kad
su kūnu, protu ir savuoju „aš" tapatintis reikia mažiau,
jie pradeda nesmagiai muistytis krėsluose, o kai prabylu
apie būtiną gyvenimo tikslui pasiekti abejingumą
pasauliui, kartais jie pakyla ir pirštų galais ištipena pro
užpakalines duris. Daugeliui atrodo, kad abejingumas
pasauliui - baisus dalykas, bet iš tiesų tai žavi savybė ir
kelias į sąmoningą gyvenimą. Abejingumas pasauliui
nėra nesirūpinimas niekuo, tai aistrų atsižadėjimas.
Pavyzdžiui, abejingumas darbui - ne sėdėjimas rankas
susidėjus, o pastangos dirbti stropiau negu paprastai, bet
negalvojant apie darbo vaisius. Mes nesijaudiname dėl
darbo ir nei džiūgaujame, nei nusimename dėl rezultatų.
Mano nuomone, geriausiai dirba abejingas rezultatams
žmogus. Jis gali pažvelgti į savo veiklą iš platesnės
perspektyvos, nešališkiau ir įdėmiau. O beaistriai
tarpusavio santykiai tiesiog neįkainojami. Tik tada
galima suvokti kito ţmogaus reikmes, gerbti nuomonę ir
nesipiktinti trūkumais.
Liovęsi tapatintis su kūnu suvokiame, kad iš
tikrųjų jis tėra labai naudingas įrankis. Senelė sakydavo:
„Vaikeli, Viešpats tau davė dvi rankas ne kitiems mušti,
o jų ašaroms šluostyti". Kūnu naudojamės išmintingai,
kaip ir kitais įrankiais; aš mėgstu jį lyginti su nediduku
automobiliu. Mes rūpinamės kūnu jį plaudami, saikingai
maitindami ir mankštindami, kad jis galėtų gerai
funkcionuoti. Bet privalome neužmiršti, kad mes -
vairuotojai; juslės turi mums paklusti, kaip gerai
išjodinėtas žirgas paklūsta pavadžiui. Kai pilvas
užsimano kokio nors skanaus, bet nelabai sveiko maisto,
privalome pasakyti: „Tai nesveika", - o pilvas turi
atsakyti: „Taip, pone, daugiau neprašysiu".
Liovęsi tapatintis su kūnu, kitų ţmonių irgi ne-
betapatiname su kūnu. Tai reiškia, kad uţmezgant
santykius su žmonėmis mums nebelabai svarbi išvaizda,
o niekinti kito dėl tautybės ar odos spalvos pasidaro
nebeįmanoma. Kūno nebesuvokimas nereiškia, kad
vaikščiodami atsitrenksime į daiktus, tiesiog mūsų
ramybė nuo šiol nebepriklausys nuo kūno. Taip įgyjame
imunitetą daugeliui ligų (ypač psichosomatinių), visą
gyvenimą nestokojame energijos ir nekvaršiname
galvos dėl kūne laiko paliekamų pėdsakų.
Liovęsi tapatintis su protu, irgi suvokiame, kad
tai tik naudingas įrankis. Šis įrankis vidinis, o kūnas -
išorinis. Protas analizuoja, ieško prieţasties ir padarinio
ryšio, priskiria daiktą ar reiškinį tam tikrai grupei.
Neniekinu išlavinto intelekto, jis praverčia sprendžiant
tam tikras problemas, pavyzdţiui, kaip nutiesti
vandentiekį arba nutupdyti žmogų Mėnulyje. Bet
intelektinis pažinimas nelabai naudingas gyvenime.
Galima būti didžiausiu kvantinės fizikos specialistu, bet
tokios žinios dvasios kančių nenumalšins. Galima
parašyti straipsnį apie žodžio „atlaidumas" reikšmę
Naujajame Testamente ir tūžti, kai kas nors tą straipsnį
kritikuoja. Šri Ramakrišna intelekto žinias vadina „ryžių
su bananais pažinimu": jos praverčia perkant maistą,
kartais - ir ką nors darant, bet nepadeda gyventi. Tai, ką
išmanome, reikia praktiškai pritaikyti menui gyventi.
Kai liaujamės tapatinęsi su protu, mūsų siela
atsiveria ir atjaunėja. Tada žavėjimasis ir bodėjimasis
nieko nebelemia ir gali būti lyginamas su sviedinukais
patyrusio ţonglieriaus rankose. Mes dţiaugiamės
mėgstamais dalykais; mes dţiaugiamės dalykais, kurie
mums anksčiau nepatiko, jei tik jie naudingi kitiems;
mes galime kada panorėję mesti pradėtą darbą. Ramiai
klausomės, kaip su purvais sumaišomas mūsų požiūris.
Jei jis neatlaiko kritikos, atsižadame jo, jei atlaiko -
nekeičiame, ir daţnai ką tik putoję priešininkai
pripažįsta: „Teisingas požiūris; mes linkę tau pritarti". O
jei mums ateina į galvą apmaudi mintis, užuot
susijaudinę ir pareiškę: „Aš pasipiktinęs", viso labo
stebime, kaip ta menka apmaudi mintelė pamažu
išnyksta. Tik tada, kai mes susitapatinę su mintimis ir
paskendę jose, ši į galvą užklydusi pagiežinga mintis
gali apniaukti sielą, kaip dangų - tamsus audros debesis.
Kuo mes abejingesni mintims, tuo mažiau protas
priklauso nuo sėkmių, nesėkmių ir abejonių; mums
daug lengviau susi-kaupti, o dirbame neįsitempę ir
nepavargdami.
Galop liovęsi tapatintis su „aš", mes
pažvelgiame į būtį nebe pro savo reikmių ir išankstinių
nuomonių akinius, o kaip j vientisą visumą.
Savimeilė
Mūsų laikais daugeliui žmonių atrodo, kad jie -
suskilusio pasaulio šukės. Į gyvenimą žvelgiama pro
mažą savojo „aš" rakto skylutę, todėl nenuostabu, kad
akiratis siauras, ribotas ir klaidus. Visų pirma galvojama
apie save: „Savi marškiniai arčiau kūno" - tinkamiausias
ego šūkis. „Kaip mane paveiks šios aplinkybės? -
klausia ego. - Kaip padaryti įtaką tam ţmogui, kad man
būtų naudos? Kaip kuo daugiau prisigrobti ir kuo
maţiau duoti kitiems?"
Žmonės, susitapatinę su savuoju „aš", paprastai
užsispyrę. Iš teisybės, užsispyrimą galima apibrėžti ir
taip: noras viską padaryti savaip, kilęs iš nuolatinio
rūpinimosi savo reikmėmis, troškimais ir tikslais.
Dabartiniais laikais užsispyrimas dažnai nelaikomas
kliūtimi asmeniniam pasitenkinimui patirti, net
skatinamas kaip puiki savybė. Jo žalingi padariniai
labiausiai krinta į akis bendraujant su kitais žmonėmis.
Mano nuomone, kaip tik dėl moderniai gyvensenai
būdingo užsispyrimo meilė ir draugystė teikia nebe
džiaugsmą ir pasitenkinimą, o vargus ir net skausmą.
Visada apie tai pagalvoju, išvydęs greitkelyje
didžiulius sunkvežimius su uţrašu ant užpakalinių durų:
DĖMESIO - DIDELIS KROVINYS. Šie sunkveţimiai
užima visą kelio juostą ir dar dalį kitos. Šiauresniame
kelyje kitos mašinos juos aplenkia vargais negalais, o
priešais važiuojantys automobiliai priversti sukti į
griovį. Šie sunkveţimiai panašūs į užsispyrėlius - jie irgi
turėtų pasikabinti atitinkamą užrašą. Užsispyrėliai
nepaiso kitų žmonių reikmių; jie bando primesti
aplinkiniams savo valią, šalina žmones sau iš kelio ir
net nesupranta, ką daro. Žinoma, kiti žmonės jų
nemėgsta ir vengia, todėl užsispyrėlių vienatvė ir
nesaugumo jausmas vis didėja.
Kai užsisklendžiame savyje, maniakiškai
susitapatinę su ego, savanoriškai sėdame į kalėjimą.
Kuo labiau susitapatiname su savuoju „aš", tuo
aukštesnės ir tvirtesnės mūsų Bastilijos sienos. Suvokę
būties vienovę, nebežiūrime į pasaulį pro rakto skylutę;
skylutė padidėjo, paskui mes išlaužėme duris ir pagaliau
nugriovėme kalėjimo sienas. Tada mums ima
nuoširdžiai rūpėti kitų žmonių poreikiai ir požiūris.
Galime jiems padėti, liaujamės juos kaltinti ar
prikaišioti dėl praeities. Paaiškėja, kad išnaudodami
kitus darome žalą visiems, o tada nebesunku atsisakyti
savo malonumų, jei jie kenkia šeimos, draugų ir
visuomenės gerovei. Kitų žmonių džiaugsmai ir kančios
tampa mūsų džiaugsmais ir kančiomis, be to, atsiranda
noro ir išminties palengvinti kančioms ir teikti
džiaugsmo.
Be abejo, šitoks požiūris visiškai priešingas
įprastam. Norėdami išvysti visumą, turime užmiršti
savąjį „aš"; norėdami suvokti vienį, turime užmiršti
atskirybę. Kai mūsų požiūris pradeda keistis ir
išvystame nedalomą būties vienovę, apstulbę
suprantame, kad ligi šiol apie gyvenimo vertybes
visiškai nieko nenutuokėme. Kartais didžiųjų religijų
šventraščiai ir mistikai griebiasi painių palyginimų.
„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas
pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras", - sako Jėzus;
žmogus, paneigęs susitapatinimą su ribotu ego, ras
amžino džiaugsmo ir beribės meilės šaltinį, kuris ir yra
mūsų tikroji prigimtis. Šventasis Paulius, susivienijęs su
Kristumi, sušunka: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o
gyvena manyje Kristus".
Bet savojo „aš" atsikratoma ne iškart. Nė vienas
žmogus, kuris užmiega jausdamasis karštligiška ego
sąmonės skeveldra, nepabunda kitą rytą apimtas
suvoktos vienovės palaimos. Šio tikslo nepasieksime
gerdami tabletes, lankydami savaitgalio seminarus,
skaitydami knygas arba aiškindamiesi
elektroencefalogramas. Reikia ilgalaikių pastangų, be
to, procesas nelengvas. Kovoti su užsispyrimu labai
skausminga. Kartais atrodo, kad mirsite, jei nepaklusite
savojo „aš" įsakymui, - bet juk iš dalies taip ir yra.
Kiekviena menka pergalė - pavyzdžiui, kai atsižvelgiate
į namiškių, o ne į savo poreikius arba kai neatidedate
nemalonaus darbo, - silpnina ego ir pamaţu griauna
užtvarą tarp jūsų ir Viešpaties. Mistikai tai vadina
savojo „aš" mirtimi. Ilgainiui atskiras ego visiškai
išnyksta, ir mes atgimstame Viešpatyje; mes suvokiame,
kad esame tapatūs Vieniui, saugomam mūsų sąmonės
gelmių relikvinėje. Meistras Eckhartas, didysis vokiečių
mistikas, sako: „Miršta senis, gimsta jaunuolis; miršta
skurdžius, gimsta karalaitis".
Kai mes pilni savęs, karalaičiui mūsų gyvenime
nebelieka vietos, bet mums pamaţu atsikratant
savanaudiškumo ir atskirybės Dievas atsiradusią
tuštumą užpildo savimi. Viena hinduizmo legenda
pasakoja, kaip Viešpaties avatara Krišna pūtė fleitą, o
Radha, trokštančios susivienyti su dievybe sielos
simbolis, žvelgė į muzikos instrumentą pilnomis pavydo
akimis. „Kuo fleita nusipelnė tokios malonės - valandų
valandas neatsitraukti nuo tavo lūpų?" - paklausė ji.
Krišna atitraukė fleitą nuo lūpų. „Žiūrėk, Radha, -
paaiškino jis, - ji visiškai tuščia, todėl galiu ją pripildyti
dieviškų melodijų".
„Bhagavadgytoje" sakoma, kad turime tik vieną
priešą pasaulyje — savo valią, ir tik vieną draugą
pasaulyje - savo valią. Kai nesipriešiname užgaidoms ir
vaikomės malonumų skriausdami kitus ţmones, valia iš
tiesų tampa mūsų didžiausiu priešu, nes atskiria mus
nuo amžinojo džiaugsmo ir nesudrumsčiamos ramybės
šaltinio mumyse. Antra vertus, kai mes stengiamės
atsižadėti savojo „aš", valia mums padeda siekti
tobulybės, kasdien pasinaudodama
nesuskaičiuojamomis progomis užsispyrimui naikinti.
Pastangos ir malonė
Daugumos žmonių valia veikia tik paviršiniame
sąmonės lygmenyje. Sąmonės gelmėms, kur glūdi visų
mūsų bėdų šaknys, mes jokios {takos neturime. Bet
stiprinti valią galima išmokti. Turbūt matėte
sunkiaatlečius, besipuikuojančius raumenimis Raumenų
Paplūdimyje, - malajalių kalba tai vadinama „šokdinti
varlę po oda". Stiprinti valią beveik tas pat kaip auginti
raumenis: apleista valia sunyksta, nuolat lavinama
stiprėja. Mokydamas melstis: „Teesie tavo valia", Jėzus
mums primena, kad stiprindami valią atskirumui ir
savanaudiškumui įveikti tampame Dievo valios
įrankiais.
Meistras Eckhartas vaizdingai pasakoja, kodėl
be ilgalaikių pastangų šis virsmas neįmanomas. Jis sako,
kad kiekviename iš mūsų glūdi Dievo sėkla, kaip
kriaušėse - kriaušių sėklos, o obuoliuose - obuolių. Bet
išmintingas sodininkas nesitiki, kad apsunkusi nuo
prinokusių vaisių obelis rasis savaime. Jis pasodina
sėklą tinkamoje dirvoje, laisto ją, ravi sklypelį, paskui
daug metų rūpinasi medeliu ir geni jį, kad obuoliai gerai
derėtų. Taip ir Dievo sėkla mūsų sąmonės gelmėse
laukia tinkamos akimirkos sudygti, bet dvasinį
sąmoningumą reikia ugdyti ilgai ir sistemingai. O
Gandhi's tvirtina, kad norint iškovoti visišką pergalę
teikia nuoširdţiai stengtis.
Tačiau nors mes turime stengtis iš paskutiniųjų,
nedvejodamas sakau, kad galiausiai mus išlaisvins tik
Dievo malonė. Turime dažnai ir sistemingai medituoti,
nepraleisti nė menkiausios progos kalbėti mantrą ir dėti
didžiules pastangas užsispyrimui mažinti įvairiomis
dvasinėmis technikomis, bet tikslui pasiekti vien
žmogaus pastangų nepakanka. Tikrieji visų religijų
mistikai stebisi, apimti baimingos pagarbos: kaip man,
silpnai ir ydingai būtybei, pavyko įveikti tokias
milžiniškas kliūtis?
Iš pradžių malonė gali būti suteikta kaip
troškimas įveikti troškimus - troškimas bent iš dalies
valdyti savo mąstymą. Mums ilgą laiką atrodo, kad būti
savanaudiškų norų ir geismų, jausmų ir proto
pastumdėliu - savaime suprantamas dalykas. Bet vieną
gražią dieną tokia padėtis įkyri ir ilgainiui topteli, kad ir
mes galime lemti tai, kas vyksta sąmonėje. Draugas
pasakojo, kaip kartą ėjo namo, ką tik atidavęs ilgai
rašytą semestrinį darbą, ir mąstė, kad dabar jis - laisvas
ţmogus. Deja, jam nedavė ramybės įvairios mintys apie
dalykus, kuriuos uţmiršo parašyti. „Aš šito nepakęsiu",
- pamanė jis, ir tada jam toptelėjo mintyse kalbėti „Om".
Jis nelabai žinojo, kas tas „Om", bet buvo girdėjęs, kad
tai šventa formulė, ir nusprendė, jog verčiau kartoti
„Om" negu galvoti apie jau atiduoto darbo trūkumus.
Be abejo, toks ir yra mantros tikslas, todėl jis kaipmat
atsikratė įkyrių minčių. Taip jam kilo noras bent šiek
tiek valdyti sąmonę, o po kelių mėnesių, kai paaiškinau,
kad dvasinis gyvenimas - tai kelias į išsivadavimą,
mano draugas pradėjo medituoti.
Troškimas įveikti troškimus - tai laisvės ilgesys,
pabudęs sielos gelmėse. Pasak Šri Ramakrišnos,
Dieviškoji Motina žvilgtelėjo į mus nuostabiomis
pilnomis meilės akimis. Kai šis ţvilgsnis nukrypsta į
mus, kyla noras išsilaisvinti ir atsiranda jėgų dvasinėms
technikoms, kurios mus išlaisvins.
Iš pradžių malonė gali būti suteikta įvairiais kuo
netikėčiausiais būdais. Kai ką ji ištinka begaliniu
nerimu, kylančiu iš nepasitenkinimo paviršutinišku
gyvenimu. Dažnai ji pasireiškia nepasitenkinimu senais
pomėgiais, įprasta gyvensena, draugais ir mylimaisiais
ar net savimi. Ţmonės man ne kartą yra sakę: „Tiesiog
aš sau nepatinku", - mano nuomone, tai teikia vilčių.
Kas gali jaustis patenkintas savimi, kai sielos gelmėse
slypi nepanaudoti stiprybės ir išminties lobiai?
Galbūt iš pradţių mes kovosime su nerimu
keisdami darbą, gyvenseną ar gyvenamąją vietą. Tačiau
galop suprasime, kad niekas neteikia malonumo,
išskyrus dėmesį sielai ir pastangas viešpatauti sau. Jei
toks nepasitenkinimas skatina prisiminti sielą ir pradėti
dvasinį gyvenimą, jis tikrai yra malonės ženklas.
Dažnai nerimas kursto mus ieškoti nuotykių ir
bandyti jėgas kovoje su sunkumais. Vos spėję įveikti
vieną kliūtį, mes puolame dairytis kitos, didesnės. Kaip
tik toks nerimas veja į kalnus daugelį alpinistų.
Alpinizmas sunkus ir pavojingas, o kliūtys,
susikaupimas ir atsidėjimas, susiję su juo, visus vargus
paverčia džiaugsmais. Vadinasi, net nuotykių
ieškojimas gali būti šauksmas iš sielos gelmių. Išsiruošę
plaukti per sielos vandenyną, visą gyvenimą susidursite
su kliūtimis, kurios nuolat bandys jūsų ištvermę.
Iš pradžių mes daţnai malonės nesuvokiame, gal
net priešinamės jai. Kuo didesnis mūsų nerimas ir
nepasitenkinimas paviršutiniška gyvensena, tuo mažiau
atodairos vaikantis malonumų ir pelno. Pasak Meistro
Eckharto, mes dauţomės kaip žuvis, užkibusi ant
dieviškojo žvejo meškerės. Ţuvies kūne įstrigo
kabliukas, ir kuo smarkiau ji blaškosi, tuo giliau jis
sminga. Mes dar aistringiau atsidedame seniesiems
pomėgiams vildamiesi, kad jų teikiamas malonumas
nesumažėjo; bet kuo didesnės mūsų pastangos, tuo
maţesnis pasitenkinimas, tuo juodesnė neviltis. Mums
ne iš karto topteli, kad tai išsivadavimo pradžia. Toks
yra išmėginimas Dievo malone.
Bet malonė nereiškia, kad kažkokia aukštesnė
galia padarys visus darbus už jus. Jei norime pasukti
dvasingumo keliu, mūsų protas irgi turi būti apšviestas.
Reikia stiprinti valią ir išmintingai rinktis, kad būtų
lengviau suvokti nedalomą būties vienovę. Iš pradžių
atrodo, kad visą darbą turime nudirbti mes vieni; tik
atsigręţę kelionės pabaigoje pamatysime, kad ir mūsų
pastangos buvo malonės apraiška. Didis sufijų mistikas
pasakoja, kaip kartą apimtas nevilties suriko krauju
plūstančia širdimi: „Alache, Alache, kaip ilgai šaukiuosi
tavęs, o tu man taip ir nepasirodei!" Ir širdies gilumoje
išgirdo Dievo atsakymą: „Negi nesupratai, kas tave visą
laiką vertė šauktis manęs?"
Mantra ir kitos dvasinės technikos
Pasakojama, kad Indijoje kartą gyveno
skulptorius, garsėjantis dramblių skulptūromis, tokiomis
tobulomis, jog kurią nors pamačiusiam žmogui
atrodydavo, kad ji tučtuojau užries straublį ir sumauros.
„Kaip tau pavyksta išskaptuoti tokius tikroviškus
dramblius?" - klausinėjo ţmonės. - „Labai papras tai, -
atsakinėjo skulptorius. - Susirandu didelį akmenį,
pasiimu kūjį, kelis kaltus ir nutašau tai, kas yra ne
dramblys".
Lygiai taip pat galima tapti tobulam, naikinant
sąmonėje atskirybės ir savanaudiškumo pėdsakus. Lieka
mūsų tikroji, dieviškoji esmė. Aš labai vertinu gerą
muziką, gerą literatūrą, gerą meną, bet jie atspindi tik
labai menką mūsų sielos dalį. Man daug maloniau
paversti meno kūriniu visą gyvenimą, o būties vienovės
raiška - kiekvieną žodį ir veiksmą. Tai pats tobuliausias
menas, ir visos didžiosios pasaulio religijos siūlo
įrankius jam kurti - įvairias dvasines technikas, o mantra
- tik viena iš jų.
Įvairiose tradicijose šios technikos vadinamos
skirtingai (Budos Aštuoneriopas taurumo kelias,
viduramţių katalikų Septynios Šventosios Dvasios
dovanos), bet visų jų tikslas vienas. Šios dvasinės
technikos nesensta; mūsų laikų žmonėms jos svarbios
ne mažiau kaip indams prieš pustrečio tūkstančio metų
arba hebrajams Jėzaus laikų Genezareto eţero
pakrantėse. Jų reikia ne drausmei išsiugdyti, ne dėl to,
kad dvasinę praktiką siūlo šventraščiai, o todėl, kad
visur šventieji savo gyvenimu patvirtino, jog šios
technikos padeda pasiekti pagrindinį gyvenimo tikslą -
suvokti būtį kaip vienį.
Tai ne tuščios kalbos. Būties vienovės
suvokimas - patirties atradimas, kurį patys galime
padaryti, jei ne-gailėsime pastangų. Bet šio darbo
negalima imtis lengvabūdiškai ar be vadovo. Juk
nesiryšime kopti į kalną be ţemėlapių ir patyrusio
vedlio, puikiai žinančio kelią; kopti į žmogaus sąmonės
viršūnę reikia dvasinio mokytojo. Nedvejodamas
tvirtinu, kad šis darbas neįveikiamas be rūpestingo jau
suvokusio būties vienovę žmogaus vadovavimo. Jis
įspės apie spąstus ir aklagatvius pakeliui, drąsins
didėjant sunkumams ir įkvėps savo pavyzdžiu, jei
neteksime vilties. Bet nors mokytojas būtinas mums
vadovauti ir mus palaikyti, darbą turėsime atlikti patys.
Dvasinės žinios neįgyjamos staiga kaip obuolys, kuris
nukrito Isaac'ui Newtonui ant galvos, o kvaišalai ar
elektroencefalogramų studijos proceso nesutrumpina.
savyje savanaudiškumą ir atskirumą bei taikant dvasines
technikas, kurios pagrįstos mokytojo asmenine
patirtimi.
Remdamasis kuklia savo patirtimi, siūlau
išsamią aštuoneriopą dvasinio tobulėjimo technikų
programą, kuri man buvo labai naudinga. Šios technikos
tinka šiuolaikinei gyvensenai, jas gali praktikuoti
kiekvienas bent kiek ryžto, ištvermės ir atsidėjimo
turintis žmogus. Nėra reikalo lįsti į urvą ir užristi jo
angą akmeniu; technikas galite praktikuoti gyvendamas
įprastame pasaulyje su šeima ar tarp draugų,
studijuodamas aukštojoje mokykloje ar dirbdamas.
Norėčiau su meile paminėti savo dvasinę mokytoją,
mano motinos motiną, nes šią programą sumanė ji.
Labai gerbiu atsiskyrėlius, bet senelė mane mokė, kad
norint gyventi dvasingai nebūtina išsižadėti pasaulio;
nėra reikalo mesti šeimos, mokyklos, darbo. Mane
nenugalimai traukia šio požiūrio subtilumas: gyvename
pasaulyje, bet nė akimirką neužmirštame pagrindinio
gyvenimo tikslo.
Meditacija
Iš visų dvasinių praktikų svarbiausia meditacija.
Tai ne religija; tai technika, mokanti mus suvokti būties
vienovę, kad ir kokį tikėjimą išpažintume (ar
neišpažintume jokio). Klaidingai manoma, kad
meditacija aptemdo protą, kad tai tuščias svaičiojimas ar
tylus pamišimas. Nieko panašaus; meditacija - veiklus
būdas susikaupti ir galutinai sutelkti sąmonę.
Suvokti būties vienovę reikia sunkiu darbu, naikinant
Beveik visi mes gyvename paviršutiniškai, mūsų
mintys kaip žiogai straksi nuo vieno dalyko prie kito,
nuo vieno troškimo prie kito, nuo vienos pramogos prie
kitos. O susikaupimas medituojant pratina apgalvotai
įvaldyti vis gilesnius sąmonės klodus; taip naras mokosi
nerti vis gilyn, kol pagaliau ima vaikščioti vandenyno
dugnu. Meditacijos viršūnėje, sąmonės vandenyno
dugne, pasidaro aišku, kad mūsų neriboja kūnas, protas
ar net ego; mes randame amţino džiaugsmo ir begalinės
meilės šaltinį, savo tikrąją prigimtį.
Ruošdamasis medituoti, išmokite atmintinai
jaudinančią ištrauką iš didţiųjų pasaulio religijų
šventraščių ar mistinės literatūros, pavyzdžiui, šventojo
Pranciškaus Asyžiečio maldą, 23 psalmę arba
paskutines devyniolika „Bhagavadgytos" antro skyriaus
eilučių. Rinkitės paprastą ir aiškią ištrauką, paženklintą
asmeninės didžio mistiko patirties antspaudu.
Mano knygoje „Dievas liepia upėms tekėti"
rasite daugybę ištraukų, rinkamų medituoti. Atmintinai
išmokite keletą tokių ištraukų - tada žodžiai nenusibos ir
nepradėsite jų kartoti mechaniškai. Užsimerkite ir
mintyse lėtai lėtai tarkite išmoktos ištraukos žodžius.
Nenuklyskite mintimis į šalį, galvokite tik apie tekstą.
Jei užklysta pašalinės mintys, užuot priešinęsis joms, vis
daugiau dėmesio skirkite išmoktiems žodžiams. Ir
nepastebimai tapsite tuo, ką medituojate; jei ilgą laiką
telksite dėmesį įjaudinančią ištrauką, ji vis giliau įsirėš į
sąmonę.
Meditacija - puikus būdas dienai pradėti.
Pradėkite medituoti kuo anksčiau, ramų ir vėsų rytą, kol
dar nesukilo dienos triukšmas ir šurmulys. Kas rytą po
pusvalandį skirkite meditacijai; trukmės ne ilginkite, bet
jei norite medituoti ilgiau, galite šiam tikslui dar
pusvalandį skirti vakare.
Medituoti reikėtų ne tik nustatytu laiku, bet ir
nustatytoje vietoje, tame pačiame kambaryje ar bent
tame pačiame kambario kampe. Ten turi būti tylu, vėsu,
švaru ir išvėdinta. Siame kambaryje medituokite,
kalbėkite mantrą ir skaitykite dvasinę literatūrą, o
kitiems tikslams jo nenaudokite. Ilgainiui jis ims kelti
tokias glaudžias asociacijas su meditacija, kad vos
įkėlęs į jį koją pasidarysite ramesnis, kantresnis ir
švelnesnis.
Medituodamas galite sėdėti ant grindų arba
krėsle tiesia atkalte, geriausia su ranktūriais. Nesvarbu,
ar sėdite lotoso poza ar kaip išeina; galva, kaklas ir
stuburas turi sudaryti tiesią liniją; akis užmerkite. Kuo
gilesnis jūsų susikaupimas, tuo labiau atsipalaiduoja
nervų sistema, todėl jus gali apimti snaudulys. Tada
išsitieskite ir atsitraukite nuo atkaltės.
Meditacijos nieku gyvu negalima praleisti. Jei
būtina, kelkitės anksčiau, kad nepritrūktumėte laiko.
Indijoje sakoma, kad jei vieną dieną nemeditavai, reikės
septynių dienų atsigriebti. Nustatytas laikas ir vieta
primena, kad medituoti reikia reguliariai, o nuolatinė,
ilgalaikė ir entuziastinga meditacija gali stulbinamai
pakeisti sąmonę.
Žmonės, įsivaizduodami nejudantį medituotoją,
sėdintį užmerktomis akimis, daţnai sako: „Meditacija
pasyvi, meditacija - žvilgsnis į savo sielą". Tačiau su
pasyvumu meditacija tikrai neturi nieko bendra. Tai
sunkus darbas, nors ir vidinis. Bet valia ir susikaupimas,
ugdomi medituojant, turi reikštis išorėje ir būti
panaudojami dirbant, mokantis, bendraujant su kitais
žmonėmis. Panašu į sportininko šuolį į tolį. Juk kai jis
traukiasi atgal prieš įsibėgėdamas, žiūrovai nesako:
„Žiū, jis eina į priešingą pusę, jis niekur nešoks!" Jie
supranta, kad jis traukiasi atgal, nes reikia įsibėgėti, tada
jis nušoks daug toliau negu šokdamas iš vietos.
Medituodami sutelkiame dėmesį į savo sielą ir taip
įsibėgėjame prieš kasdienybės šuolį. Ilgainiui
medituodami išmokstame nebepaisyti smulkmeniško
žavėjimosi ir bodėjimosi, atliekame užduotis susikaupę
ir negalvodami apie darbo vaisius, bendraujame su
žmonėmis maloniai, gražiai ir be pykčio.
Mantra
Po meditacijos galingiausia dvasinė technika yra
mantra, jei ji sudaro dvasinio gyvenimo programos dalį.
Meditacijai reikia ilgalaikių pastangų ir valios; mantra
veiksminga ir be jų. Mėgstu sakyti, kad kalbėti mantra -
tai skambinti Dievui, kai jis moka už skambutį.
Paskambinate Viešpačiui ir sakote: „Aš neturiu pinigų,
todėl sąskaitų man siųsti neverta; aš neturiu valios, todėl
neprašyk, kad ko nors imčiausi", - o be galo kantrus
Viešpats atsako: „Nesirūpink, sąskaitą apmokėsiu aš.
Užtenka, kad mane prisiminei".
Itin griežtų pažiūrų hinduistai ir kai kurie
katalikų bei stačiatikių mistikai medituoja mantrą.
Kartais žmones, vykdančius šiame skyriuje išdėstytą
Aštuoneriopą programą, tai trikdo, todėl paaiškinsiu
skirtumą tarp meditavimo ir mantros kalbėjimo.
Meditacijai būtina griežta drausmė, ir aš tvirtinu, kad
šiais intelektualiais laikais ilga įspūdinga ištrauka yra
veiksmingiausia. Mantra nesusijusi su drausme; ją
galima kalbėti bet kur ir bet kada. Jei jūsų mintys
nuklysta kitur, jei jūs apskritai užmirštate mantrą,
nereikia krimstis. Bet kuo daţniau prisiminsite mantrą,
ypač kai reikia stiprinti valią, tuo giliau ji įsmigs į
sąmonę, tuo didesnė bus ir jos teikiama nauda.
Neskuba
Neskuba - produktyvumo, susikaupimo, kūno ir
sielos sveikatos laidas. Gyvenimas darosi nemielas, jei
nuolat trūksta laiko, jei mes be paliovos žvilgčiojame į
laikrodį ir skaičiuojame sekundes. Žmogus, greičiausiai
padarantis darbą, nebūtinai jį padaro geriausiai.
Skubėdami mes dažnai dirbame prastai arba pridarome
klaidų, o jas taisydami sugaištame tiek laiko, kad lėtai
dirbdami būtume nuveikę daugiau. Be to, kai skubame,
nesame atsidėję vien darbui. Skuba - tai įtampa ir
daugybė jos palydovių negalių. Per skubą mūsų
santykiai su artimais žmonėmis tampa paviršutiniški,
nes namiškiams it draugams pristingame laiko, dėmesio
ir tampame abejingi jų reikmėms.
Kai pirmą kartą atvykau į JAV, geranoriai
draugai perspėjo: „Iš pradţių būsi siaubingai sukrėstas
mūsų gyvenimo tempo, bet pamažu priprasi". Su
džiaugsmu pareiškiu, kad ne tik nepripratau, bet ir daug
draugų atpratinau skubėti. Tačiau mane vis dar liūdina
karštligiška skuba, kurią kasdien matau aplinkui.
Neseniai su keliais draugais užsukau į ledainę ir
apstulbau išvydęs, kaip sparčiai sukasi ir lankytojai, ir
padavėjos. Įeidami pamatėme sutuoktinius su maža
mergyte, skuodžiančius į vidų. Pora taip užsigeidė ledų,
kad užmiršo, jog mažylės kojytės trumpos ir žingsneliai
maži, jie vilko ją taip greitai, kad vaikas pargriuvo ir
nusibrozdino kelį. Nespėję atsisėsti, išgirdome dūžtant
lėkštę. Padavėja, priimdama užsakymą, regis, mūsų
nematė, o patėškusi ledus ant stalo dingo taip žaibiškai,
kad nespėjome nė padėkoti. Nekaltinu jos - moteris
dirbo taip įtemptai, kad man jos pagailo. Nenustebčiau
sužinojęs, kad tokioje užkandinėje valgantiems
žmonėms sutrinka virškinimas, o padavėjoms atsiranda
skrandžio opa; taip mums kenkia skuba ir įtampa.
Jei norite gyventi lėčiau, visų pirma anksčiau
kelkitės. Pasirūpinkite, kad turėtumėte laiko medituoti ir
neskubėdamas papusryčiauti su šeima ar draugais. Jei
skubėsite rytą, skubėsite visą dieną. Pajutęs, kad
pradedate skubėti, sukalbėkite mantrą - ji primins, kad
greitį reikia sumažinti. Nesistenkite per griežtai
suplanuoti darbo laiko, dėl to tik pradėsite nerimauti ir
irzti, kai neišvengiamai atsiliksite nuo tvarkaraščio.
Pravartu atsisakyti nebūtinos veiklos, jei ji neįeina į jūsų
pareigas arba neskatina jūsų dvasinio tobulėjimo.
Neskubus susikaupimas naudingas ne tik jums,
bet ir aplinkiniams. Prisimenu, kartą pašte per Kalėdas
stovėjau ilgiausioje eilėje. Ramiai stovėjau ir kalbėjau
mantrą, o vyrukas man uţ nugaros žaibavo akimis ir
griežė dantimis - veikiausiai buvo draudžiamoje vietoje
palikęs automobilį. Po valandėlės atsisukau ir tariau:
„Aš neskubu; galite stoti į mano vietą". Vargšas
žmogelis kažką sumurmėjo apie visuotinį lakstymą kiek
įkabina ir akivaizdžiai aprimo. Kasininkė buvo naujokė,
studentė, įsidarbinusi per Kalėdų atostogas; ji vis labiau
jaudinosi, nes žmonės vienas per kitą bruko sverti
paketus ir tikėjosi akimirksniu gauti grąžą. Todėl jai aš
irgi pasakiau: „Galite neskubėti, man nedega".
Kasininkei smarkiai palengvėjo. Bet žmonėms net
nebūtina sakyti, kad neskubate; jie tai suvokia iš mūsų
kantrybės, susikaupimo ir atidumo kitiems, todėl mūsų
pavyzdys visiems išeina į naudą.
Neblaškomas dėmesys
Sutelktas dėmesys - žmogaus, kuris našiai dirba
ir puikiai atlieka kiekvieną užduotį, ypatybė. Bet šiais
laikais mes taip įpratome skirti dėmesį iškart keliems
darbams, kad nė nebeįsivaizduojame, jog gali būti
kitaip: žiūrėdami filmą maumojame kukurūzų
spragėsius, rūkydami skaitome laikraštį, o dirbdami ar
mokydamiesi klausomės muzikos. Berklio studentų
miestelyje mačiau, kaip studentai kavinėje viena akimi
skaito „Daily Californian", kita stebi praeivius, klausosi
muzikos, geria kavą ir rūko - viską iš karto. Jų dėmesys
išsklaidytas penkiomis kryptimis.
Šitaip paskirstę dėmesį, negalime tinkamai
atlikti nė vieno darbo: nejaučiame tikrojo spragėsiu
skonio ir neįdėmiai žiūrime filmą. Mano nuomone,
kiekvienas lemtas darbas nusipelno viso mūsų dėmesio.
Kaip saulės spinduliai, didinamuoju stiklu sutelkti į
popierių, padega jį, taip ir visas dėmesys, sutelktas į
vieną darbą, didina našumą, mažina įtampą ir nuvaiko
nuobodulį. O kiaurą dieną nesklaidomas dėmesys
nepaprastai padeda bet kurios srities veiklai.
Kai kam nors skiriame visą dėmesį, kiti žmonės
negali to nepaisyti, kad ir koks būtųjų santykis su
mumis: vyro ir moters, tėvo ir vaiko, mokytojo ir
mokinio, draugo su draugu. Pavyzdžiui, su kuo nors
kalbėdamiesi, turime domėtis tik žmogumi, su kuriuo
šnekame. Žiūrėdami tik į jį, klausydamiesi tik jo ir
nesukdami galvos, ką atsakyti ar kaip pakeisti temą, ne
tik mokomės susikaupti, bet ir palankiai veikiame kitą
žmogų. Kalbėdamasis su Džiuljeta, Romeo neturėtų
atitraukti nuo jos žvilgsnio net tuo atveju, jei į kambarį
įplumpintų dramblys. Toks dėmesys ypač malonus
vaikams. Jie labai pastabūs ir kaipmat suvokia, kad
girdime ne viską, ką jie sako. Įdėmiai jų klausydamiesi,
įrodome savo meilę daug akivaizdžiau negu pirkdami
žaislus ar išbrukdami po pietų į kiną, be to, mes jiems
rodome labai naudingą pavyzdį, kaip visą dėmesį skirti
vienam darbui.
Juslių lavinimas
Kalbėdamas apie juslių lavinimą, aš visada
pabrėžiu, kad siūlau ne neigti pojūčius, o šiek tiek
suvaržyti jusles. Dauguma žmonių niekada nesirūpino,
kad juslės jiems paklustų; pojūčiai kaip nepaklusnūs
šuniukai viauksi kiaurą naktį, kandžioja rankas aštriais
dantimis ir graužia mūsų geriausius batus. Kai juslinis
geismas labai stiprus, atrodo, lyg mus už pavadėlio
vilktų didžiulis vokiečių dogas. Nuolaidžiavimas
juslėms silpnina valią, didina nerimą, stiprina
susitapatinimą su kūnu ir kelia grėsmę susirgti
įvairiomis ligomis. Neketinu sakyti moralų ar skelbti
perdėtai dorybingos gyvensenos, kalbu praktiškai. Man
liūdna žiūrėti į rūkančius, girtuokliaujančius,
persivalgančius, nesimankštinančius ar vėlai einančius
gulti ţmones, nes žinau, kad jie sau kenkia. Juslių
lavinimas - ne nuožmus savęs kankinimas, o sveikatos,
saugumo ir išsivadavimo laidas.
Jusles reikia lavinti išmintingai. Pavyzdžiui,
pakilti nuo stalo po vakarienės reikia ne tada, kai
suvalgėte pyrago vienu gabalu per daug, o tada, kai
viskas dar labai skanu ir mielai suvalgytumėte dar
kąsnelį. Jūs jo nesuvalgote savo noru. Tai rodo, kad
meistriškai tramdote jusles, - o jei kiūksote prie stalo,
Kitaip tariant, juslių lavinimas labai svarbus
mokantis gyventi laisvai. Mahatma Gandhi's iš patirties
pasakoja, kad nenuolaidžiavimas pilvui - neįkainojama
paspirtis tramdant mintis. Išmokę nepaistyti
gastronominių pomėgių it sveikai bei saikingai maitintis
tik tada, kai esame alkani, žengsime didelį žingsnį keliu
į dvasios ramybę.
Visos juslės - kelias į sąmonę. Yra vienas
sanskritiškas ţodis, reiškiantis ne tik valgymą burna, bet
ir valgymą visomis juslėmis. Ledus valgome burna;
televiziją — akimis ir ausimis. Viskas skverbiasi į vidų
ir tampa sąmonės dalimi. Kai žmonės negali atplėšti
akių nuo televizoriaus, rodančio kokį nors jausmingą
filmą, jų juslės puotauja. Beveik niekam neateina į
galvą, kad turime teisę spręsti, ką įsileisti į sąmonę.
Dabar j ją patenka viskas: durininkų nėra, o
durys amžinai atlapos. Bet galima išmokti sustabdyti
įeinančiuosius ir prie durų patikrinti dokumentus. „Si
laida mane suerzins, be to, paskui sapnuosiu košmarus,
todėl jos nežiūrėsiu; o ši knyga išmokys mane
kantrybės, todėl ją perskaitysiu". Kasdien privalome
rinktis, ką valgyti, ką skaityti, kokias televizijos laidas
žiūrėti, apie ką kalbėti. Tokie išmintingai pasirinkti
mažmožiai lemia, ar būsime sveiki, laimingi, saugūs,
nesavanaudiški ir gražūs; o vienas iš geriausių būdų šiai
pasirinkimo galimybei priminti - mantra.
kol apsiriję nebegalite pajudėti ir pasijuntate nei šiaip,
nei taip - juslės valdo jus.
Pirmiausia atsižvelkime į kitų poreikius
Prisimindami kitų žmonių reikmes ir vertindami
svetimą gerovę labiau nei savo, pamažu griauname savo
atskirybės kalėjimą. Vaikydamiesi tik mums malonių
dalykų ir primesdami savo valią aplinkiniams, mes dar
labiau sutvirtiname savimeilės kalėjimo sienas. Šeimos
reikšmę aš itin pabrėžiu todėl, kad ji kiaurą dieną teikia
mums galimybių mažinti savivalei, pirmiausia
atsižvelgiant į kitų norus. Kai tarpusavio santykiai grįsti
jausmais, tai dažnai labai sunku. Net kai jums skauda
galvą ar blogas ūpas, prisiverčia - te šyptelėti banko
kasininkui ar padėkoti pardavėjai, bet prisiminkite, kas
darosi, kai atsiduriate namie. Mes per dažnai pyktį ir
neviltį išliejame ant artimiausių žmonių. Atėjo laikas
išmokti kantrybės, liautis galvoti apie save ir prisiminti
kitų poreikius. Visų pirma užuot varžęsi išmokime
bendradarbiauti - ypač baisus vyro ir ţmonos
rungtyniavimas namie, nes šeima pradeda irti. Nebūtina
imtis didingų žygių viso pasaulio akivaizdoje; tenkinti
kitų reikmes galima beveik nepastebimai.
Pirmiau atsiţvelgdamas ne į savo, o į kitų
žmonių poreikius, įrodote jiems savo meilę, bet meilės
raiška įvairi. Pavyzdžiui, paisydamas paštininko
poreikių, nepuolate jam ant kaklo aiškindamas, koks jis
nuostabus; jūs atsižvelgiate į jo poreikius, aiškiai ir
tvarkingai adresuodamas laiškus ir neužmiršdamas
nurodyti indekso. Atsižvelgiate į vaikų poreikius,
negailėdamas jiems laiko ir dėmesio, gerbdamas jų
nuomonę ir neužmiršdamas rodyti sektiną pavyzdį. Juk
jei pagrasinsite sūnui ar dukteriai pirštu ir pareikšite:
„Kad man svaigalų nė į burną neimtumėt!" kitoje
rankoje laikydamas sklidiną taurę, auklėjamasis
poveikis bus menkas. Atsižvelgiate į vaikų poreikius, jei
neleidžiate suvešėti jų savivalei ar pasireikšti aistringam
žavėjimuisi ar bodėjimuisi; tokios laisvės lengviau
išmokti vaikystėje, vėliau vaikai mažiau kentės.
Jei nuoširdžiai trokštame dvasinės tobulybės,
svarbiausias dalykas - paisyti kitų žmonių poreikių.
Niekas taip negniuţdo savimeilės, kaip abipusės
kasdienės nuolaidos. Jei šitaip nemažinsime
užsispyrimo, jo naštos slegiami nepraplauksime pro
gyvenimo vandenyno sąsiaurius ir neprasibrausime pro
vartus į sąmonės gelmes.
Todėl be paliovos kartoju, kad dvasiškai tobulėti
geriausia gyvenant tarp žmonių. Jei mesime šeimą,
darbą, mokyklą, iškeliausime į Himalajus ir įsikursime
oloje, nuo kurios trys paros kelio iki artimiausio
žmogaus, galbūt rasime dvasios ramybę, bet ji bus
trumpalaikė. Medžiai mūsų neįžeidinės, voveraitės
mums neprieštaraus, mūsų savivalė apsimes negyva, nes
niekas jos neerzins, ir mes galbūt nuspręsime: „Ak,
koks aš ramus ir dvasingas!" Bet kai grįšime į
kunkuliuojantį gyvenimą ir susidursime su žmonėmis,
kurių įpročiai skiriasi nuo mūsų, imsime karščiuotis dar
labiau negu anksčiau. Galvą guldau, kad dabartinė jūsų
būsena (nesvarbu, kokia ji) labai tinka dvasiniam
tobulėjimui pradėti. Kartą vienas žmogus manęs labai
vaizdingai paklausė, ar nuolat rūpindamasis kitais
žmonėmis nepavirs mazgote. Ne. Nekreipdami dėmesio
į kitų žmonių klaidas ar numodami ranka, kai jie eina
kreivais keliais, nepaisome jų reikmių. Didelės meilės ir
brandos ženklas - švelniai ir ryžtingai pasipriešinti
kitam žmogui, kai jis pasuka slidžiu keliu. Kai būtina,
ištarkime „ne" - švelniai, be menkiausio pagiežos ar
pykčio pėdsako. Visi galime išmokti gražiai nepritarti.
Dvasinė draugystė
Kai keičiamas pats gyvenimo pamatas, visiems
reikia pritarimo ir paramos. Medituoti ir atsižadėti visų
įprastų pažiūrų sunku, todėl ryšiai su dvasingais
žmonėmis - kasdienis paramos ir įkvėpimo šaltinis.
Labai gražu, kai namie kartu medituoja šeimos nariai,
bet sykiu gali gyventi ir draugai, kurie gyvenime
vadovaujasi tomis pačiomis dvasinėmis vertybėmis. Jei
pasitaikytų proga susipažinti ir semtis įkvėpimo iš
žmogaus, kuris geba aiškinti šventraščius ir didžiųjų
mistikų kūrinius, remdamasis savo patirtimi,
nepraleiskite jos.
Mistikų veikalai
Daug įkvėpimo teikia šventraščiai ir didžiųjų
visų religijų mistikų kūriniai. Jei norite daugiau sužinoti
apie mistikus ir tikrąjį religijos tikslą, nepulkite prie
knygų apie mistikus ir religiją; skaitykite pačių mistikų
veikalus. Jie paliko mums neįkainojamą šventraščių
aiškinimo lobį, nuostabių eilėraščių ir jaudinančių
pasakojimų apie asmenišką būties vienovės suvokimą.
Šiuos raštus reikia skaityti lėtai ir atidžiai, ne daugiau
kaip po kelis puslapius iš karto, kad galėtumėte
apmąstyti, ką perskaitėte. Labai naudinga paskaityti tokį
veikalą maždaug ketvirtį valandos prieš miegą.
Ar dvasinės praktikos būtinos?
Kartais žmonės manęs klausia, ar šios technikos
nėra bandymas nusipirkti Dievo meilę, sudaryti su juo
sandorį. Viešpats myli mus ne todėl, kad esame to verti
ar nusipelnėme sunkiu darbu, o dėl to, kad Dievas yra
meilė. Dievo meilė beribė, ji negali nei mažėti, nei
didėti, bet medituojant, kalbant mantrą ir praktikuojant
kitas dvasines technikas gali padidėti ir sustiprėti mūsų
meilė Dievui.
Viešpats nieko iš mūsų nenori, tik kad mes susi-
vienytume su juo. Mes daţnai nesuvokiame, kad
gyvenimo pilnatvę pajusime tik tada, kai sąmonė suvoks
nedalomą būties vienovę, ir visą gyvenimą merdime
kankindami ir painiodami save bei kitus. Praktikuodami
dvasines technikas, sumažinsime kančias ir suirutę savo
gyvenime, todėl Dievui bus lengviau patraukti mus
savęs link.
Anot Sri Ramakrišnos, Dievo malonė - tai vėjas,
kuris niekada nesiliauja pūtęs. Mums tereikia pakelti
bures ir leisti vėjui nešti mūsų laivę per gyvenimo
vandenyną į kitą krantą, į „ramybę, kuri pranoksta
suvokimą". Bet dauguma mūsų tvirtai įsikibę į krantą.
Mūsų burės sudriskusios, o laivė negali plaukti, nes
gausi manta traukia ją į dugną. Mantą mes kaupėme
visą gyvenimą: pomėgius ir bodėjimąsi, įpročius ir
pažiūras, uoliai puoselėjamą pagiežą ir pyktį, - visus
dalykus, prie kurių esame maniakiškai prisirišę.
Praktikuodami dvasines technikas, pamaţu išmetame
nereikalingus daiktus už borto, sulopome bures ir
išskleidžiame jas vėjyje, kuris nuplukdys mus į kitą
krantą. Vėjas pučia visada, bet reikia pasirūpinti, kad
laivė galėtų plaukti. Todėl aš retai pasakoju žmonėms
apie Dievo malonę. Kalbu apie pastangas, nes malonė
bus suteikta tik tada, kai patys nuversime kalną.
Indijoje sakoma, kad kai mes žengiame žingsnį
Dievo link, jis prie mūsų prisiartina per septynis
žingsnius. Viešpats trokšta, kad pirmąjį žingsnį
žengtume mes, bet jis mus puikiai pažįsta ir atidžiai
stebi, kad žengtume tą žingsnį nesvyruodami.
Nepakanka vien kilstelėti koją ar net neryžtingai paliesti
pėda žemę - reikia atsistoti tvirtai. Neabejokite: kai mes
tyra širdimi žengiame žingsnelį Viešpaties link, kantriai
nukęsdami aplinkinių įžeidimus, atsikratydami bjauraus
įpročio arba kartodami Šventąjį Vardą, Viešpats žengia
septynis žingsnius mūsų pusėn. Bet pirmą žingsnį
turime žengti mes.
Dvasinių technikų tarpusavio ryšys
Mano siūlomos dvasinės technikos apima visas
gyvenimo sferas. Beprasmiška jomis naudotis kokį kartą
per savaitę ar tada, kai šauna į galvą; jas reikia
prisiminti visur ir visada - namie, mokantis, dirbant ar
ilsintis. Šios technikos papildo viena kitą: tobulindamas
vieną, sykiu darote poveikį kitoms, o jei apleidžiate
kurią nors, nukenčia visos. Pavyzdžiui, neskuba skatina
atsižvelgti į kitų žmonių reikmes ir nedirbti dešimties
darbų iš karto, todėl geriau medituojame ir lengviau
prisimename mantrą.
Aštuoneriopa dvasinio tobulėjimo technikų
programa apima visą vidinį ir išorinį gyvenimą,
santykius su kitais žmonėmis ir kūno bei sielos sveikatą.
Sykiu praktikuodami visas šias technikas, mes
išlaikome vidinio ir išorinio gyvenimo pusiausvyrą.
Meditacija - žvilgsnis į sielą, jai reikia atsvaros -
mankštos, darbo, kuriam skiriame visą dėmesį, ir ryšių
su kitais žmonėmis. Medituojant susikaupia daug
energijos, ir jei per dieną ši energija neišnaudojama, gali
ištikti bėda. Jei mes nuoširdžiai praktikuojame dvasines
technikas, ši energija bus tinkamai panaudota.
Medituodami mes lyg į džiungles skverbiamės
gilyn į sąmonę. Galime akis į akį susidurti su
pasąmonės tigrais: įsisenėjusia baime, giliai
įsišaknijusiu priešiškumu ar neįveikiamu potraukiu. Jei
praktikuojame visas technikas iš karto, įvykiai laike
pasiskirsto tinkamai: prie tigro irštvos mes atsiduriame
kaip tik tada, kai susikaupiame ir ryžtamės kautis su juo
— ne per vėlai ir ne per anksti. Štai kodėl taip pavojinga
ieškoti trumpesnių kelių į pasąmonę, kaip antai kvaišalų
ar okultinių kvėpavimo pratimų: galite atsidurti tigro
irštvoje be kalavijo ir skydo. Trumpai drūtai, kai grįšite
į sąmonės paviršių, jus dieną naktį persekios kokia nors
manija; arba įstrigsite sąmonės gilumoje ir gyvensite
svajonių pasaulyje. Šios dvasinės technikos skirtos
mums apsaugoti, ir aš visada patariu medituoti tik kartu
praktikuojant kitas technikas.
Mano dėstomoje Aštuoneriopoje dvasinio
tobulėjimo technikų programoje mantros vaidmuo
ypatingas - ji jungia vidinę meditacijos techniką ir kitas,
išorines, technikas, nes ištisą dieną teikia medituojant
sukauptą energiją kitoms technikoms. Meditacija panaši
į didelį plačiabėgį traukinį su galingu garvežiu, pamažu
riedantį į sąmonės gelmes. Mantra važiuoja bėgių keliu
kaip Indijoje paplitusi drezina: du vyrai kelis kartus
stumteli svertą, kad drezina pradėtų važiuoti, o paskui
vežimėlis pats rieda bėgiais. Drezina - labai naudingas
geležinkelio vežimėlis kelionei iš vienos vietos į kitą;
taip ir mantros drezina gali visą dieną tiekti mums per
meditaciją atrastus išteklius, o kai mus kas nors
suerzina, sujaudina ar apima neįveikiamas potraukis,
pakanka prisiminti mantrą, ir atgausime dalį vidinių
jėgų, sukauptų rytą medituojant.
Taigi mantra teikia dienai nuoseklumo. Galimas
daiktas, iš pradžių ji pratęs meditacijos poveikį tik iki
pusryčių. Galbūt meditacijos kambaryje pajutote
palankumą visam pasauliui, bet kai atsisėdote prie
apdegusių skrebučių ir atšalusios kavos, jūsų visos
dienos kantrybės ištekliai išseko. Tačiau pamažu jūsų
meditacija gilėja, o kadangi mantrą stengiatės kalbėti
kiekviena pasitaikiusia proga, ankstyvo ryto meditacinė
nuotaika išlieka iki vėlyvo ryto, paskui iki pietų ir
pagaliau - iki pavakarės. Jei praktikuosite šias technikas
nuoširdžiai, sistemingai, ilgai ir entuziastingai, vakarinę
meditaciją pradėsite dar neišsisklaidžius per rytinę
meditaciją jus apėmusiai nuotaikai. Galbūt nuo ryto
sutvarkėte daugybę dokumentų; galbūt žmonės jus
pertraukinėjo, erzino ar net aprėkė; bet jei dažnai
prisimindavote mantrą, jūsų dvasios ramybė liko
nesudrumsta. O jei pasistengsite užmigti kalbėdamas
mantrą, vakarinę meditaciją su rytine susies miegant
nenutrūkusį gija. Kai tai įvyks, žinokite, kad mantra
pradėjo virsti jūsų savastimi.
Turiu prisipaţinti, kad kalbėdamas apie dvasines
technikas negaliu nuslėpti savo silpnybės meditacijai.
Bet meditacija - sunkus darbas ir milžiniškas
išbandymas, o paskutinės meditacijos stadijos bemaž
peržengia žmogaus ištvermės ribas. Nenoriu nieko
gąsdinti; tiesą sakant, žmonės, ypač jaunimas, tuo labiau
žavisi meditacija, kuo dažniau jiems sakau, kokia tai
sunki technika ir kiek daug jai reikia laiko bei pastangų.
Žinoma, netrūksta ir kitokių žmonių, neketinančių taip
savęs varžyti. Tokiems aš skubu paaiškinti, kad dvasinis
gyvenimas - kaip kuklus draugų vakarėlis: jokių
išankstinių pasiruošimų. Jei nenorite medituoti, kitos
dvasinės technikos irgi gali duoti nemaţai naudos.
Kiekvienas žingsnis į sielos gelmes teikia gyvybinių
jėgų, saugumo ir gerina santykius su aplinkiniais. Jūsų
praeitis nesvarbi; kartodamas mantrą laisvomis
akimirkomis, eidamas ar migdamas, turėsite daug
naudos, o jei mantra padės sulėtinti gyvenimo tempą,
nenukrypti nuo vieno tikslo ir pirmiau atsižvelgti ne į
savo, o į kitų reikmes, - tai jau daug.
Į sąmonę įaugusi mantra
Mantros kalbėjimas - labai galinga technika, bet
dvasinių technikų yra ir daugiau. Jų tikslas - ne pratybos
dėl pratybų; jomis siekiama tapti gyvenimo šeimininku,
sąmonės gelmėse įrėžti būties vienovės suvokimą ir
panaudoti jį kitų žmonių labui. Svarbiausia iš dvasinių
technikų - meditacija, bet jei neketinate medituoti, labai
naudinga gali būti mantra. Kaip ir visada, kuo didesnes
pastangas dėsite, tuo didesnė bus nauda. Kuo dažniau ir
nuoširdžiau kalbėsite mantrą, tuo giliau ji skverbsis į
jūsų sąmonę.
Po daugelio praktikos metų, kai protas ims jums
paklusti, mantra gali įaugti į jūsų sąmonę. Vadinasi, ji
tapo neatskiriama jūsų sąmonės dalimi. Nebereikia
pastangų jai kalbėti; sąmonės gelmėse ji kartojama
savaime. Šios būsenos palaimą reikia patirti, jos aprašyti
neįmanoma: protas praskaidrėja, siela nurimsta, o mes
romiai įsitikiname, kad esame pajėgūs įveikti visus
gyvenimo sunkumus.
Neišgautas garsas
Viename hinduizmo šventraštyje rašoma:
„Garsas, kylantis iš sielos gelmių, vadinamas „anahata",
arba „neišgautas". Sakoma, kad išgautas garsas teikia
malonumą. Neišgautas garsas sukelia nušvitimą".
Muzikos garsai, kad ir kokie didingi bei gražūs, yra
išgauti. Jie atsiranda, susidūrus dviem ar daugiau daiktų,
ir yra neamžini. Būgnas, smuikas, violončelė ar lėkštės
savaime garsų neskleidžia. Bet mantra, kosminis garsas,
girdimas sąmonės gilumoje, kitokio pobūdžio. Jis
nesukurtas it amžinas.
Dzenbudistai, kalbėdami apie plojimą viena
ranka, turi galvoje kaip tik šį nesukurtą, neišgautą garsą.
Vienas didžiausių gilios meditacijos džiaugsmų - jį
išgirsti. Paskendęs giliausioje meditacijoje, išgirsite
„anahata" gatsą, žymimą skiemeniu „Om". Bet „Om" šį
neišgautą garsą perteikia tik apytikriai. Neišgautas
garsas nepanašus į jokį žemišką garsą - tokia šio
simbolio reikšmė.
Indų poetas ir mistikas Kabyras sako: „Širdies
ritme amţinai viešpatauja džiaugsmas. Skamba muzika,
nors instrumentų nėra".
Aš mėgstu muziką, bet muzika, kurią girdžiu,
paskendęs meditacijoje, pranoksta tobuliausias orkestrų
grojamas simfonijas. Ją išgirdęs šventasis Pranciškus
pasakė, kad jei ji būtų trukusi dar bent akimirką, jo
gyvastis būtų išsprūdusi.
Kai po daugelio meditacijos metų jūs pirmą
kartą išgirsite šią vidinę muziką, džiaugsmas bus toks
didelis, kad nepatyrus jo negalima įsivaizduoti. Tai
ženklas, kad stovite prie Dievo miesto savo sieloje
vartų. Sis kosminis garsas nepaprastai naudingas. Jis
padeda nuslopinti aistras, atsikratyti žalingų polinkių,
pažaboti savivalę, tada sieloje įsiviešpatauja ramybė, o
žmogus ima skleisti dvasios šilumą.
Mantra po daugelio kartojimo metų
Nuo pirmos dienos mantra pradeda skverbtis į
sąmonę. Ji sudygsta kaip maţa sėklytė ir ilgainiui
išsišakoja didingu medžiu, ir kuo dažniau ir aistringiau
ją kalbate, tuo giliau ji leidţia šaknis. Bėgs metai, ir jei
jūs praktikuosite visas dvasines technikas, kurios
stiprina valią ir moko susikaupti, mantros pagrindinė
šaknis įsiskverbs iki pačių gelmių ir ims vienyti
suskilusią sąmonę - taikyti senus prieštaravimus, spręsti
problemas, apie kurias galbūt net nežinojote, ir
neigiamas emocijas versti dvasios energija.
Galop mantros šaknis pasieks sąmonės pamatinę
uolieną ir taps jūsų savastimi. Mantra tapo neatskiriama
jūsų dalimi, persmelkė jūsų sąmonę nuo viršaus ligi
apačios. Dabar mantros kalbėti nebereikia; ji kartojasi
savaime, ji nuolat aidi sielos gilumoje. Tai turi galvoje
šventasis Paulius, ragindamas mus melstis be paliovos.
Sufijų mistikas sako:
Kas klausėsi vien ausimis, tam šis žodis pro
vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo; bet kas klausėsi siela, tam
šis ţodis atsispaudė sieloje ir buvo kartojamas tol, kol
prasiskverbė į širdį, persmelkė sielą, ir ţodţiu virto
kartojantysis.
Kitaip tariant, po daugelio beldimosi - uolaus
mantros kalbėjimo menkiausia proga - metų mantra
pagaliau atidaro duris ir mus įsileidţia.
Mantros tapsmas žmogaus savastimi - vienas iš
nuostabių įvykių dvasinės kelionės pabaigoje, kai
pradedamas suvokti pagrindinis gyvenimo tikslas. Tą
akimirką, pasak sufijų, mus nuo Mylimosios - Dievo -
beskiria vienas plonutis šydas. Jau galime įžiūrėti savo
tikrosios prigimties bruožus - amžiną palaimą,
nepalaužiamą tikėjimą ir beribę meilę. Bet paskutinis
šydas staiga nenukrenta. Galime dažnai ir nuoširdžiai
kalbėti mantrą daug metų; galime uoliai ir sistemingai
medituoti. Tačiau visų religijų mistikai tvirtina, kad
mantra tampa mūsų savastimi tik Dievo malone. Turime
dėti pastangas; antraip Mylimoji nekreips į mus akies.
Bet galiausiai tik jis, Dievas, - arba, anot Šri
Ramakrišnos, ji, Dieviškoji Motina, - atvers Šventojo
Vardo duris ir įsives mus į vidų.
Mantros teikiama ramybė
Kai tai įvyks, mus užplūs nuostabi ramybė, nes
žinosime, kad mantra niekada mūsų neišduos. Ji
įsišaknijo mūsų sąmonėje ir kiekvieną bekylančią
neigiamą emociją automatiškai pavers milžiniška
teigiama galia. Savo draugams automobilininkams
dažnai sakau, kad poveikis toks, lyg viduje turėtum
transformatorių su termostatu. Kai žmogų apima
neigiamos emocijos, kaip antai baimė ar pyktis,
termostatas perduoda signalą: „Čia kiek per šilta", - ir
įsijungia mantros transformatorius. Dauguma iš mūsų
atpažįstame šias neigiamas emocijas tik tada, kai jos
iškyla į sąmonės paviršių, įgavusios milžinišką jėgą. Bet
mantros transformatorius sulaiko baimę, pyktį ar godulį
iš pat pradžių, dar pasąmonėje, ir iškart paverčia
milžiniška kuriamąja jėga. Todėl šventasis Bernardas
Klervietis vadina mantrą „energiją teikiančiu Žodžiu".
Kai mantra tampa jūsų savastimi, neigiamų
emocijų nebelieka; kiekvieną sąmonės kampelį užplūsta
šviesa. Savanaudiškų troškimų, kurie slėptųsi proto
rūsyje ar sandėliuke, nebėra; jums kyla tik
nesavanaudiški norai rūpintis visų žmonių gerove.
Jausmų jūs neprarandate; drįstu tvirtinti, kad tik tada
suvokiate, kas yra tikrieji jausmai, nes būties vienovė
jums tokia artima, jog aplinkinių džiaugsmus ir kančias
išgyvenate kaip savo. Tačiau dabar sielvartas dėl
svetimų kančių teikia jėgų toms kančioms palengvinti,
ir jūs tikrai žinote, kad galite gerinti gyvenimą.
Kai susikaupimas tampa įprasta būsena
Kai mus apima tokia būsena, visos dvasinės
technikos susilieja, kaip visos didžiosios religijos
susilieja, kai žmogus atranda Dievą savyje. Šioje - bet
tik šioje - stadijoje mantros kalbėjimas beveik nesiskiria
nuo meditacijos ir dėmesio sutelkimo į išorinį dalyką,
nes sąmonė vientisa nuo viršaus iki apačios. Tada
susikaupimas tampa įprasta būsena, ir skirti visą dėmesį
vienam darbui darosi lengva. Kalbėdamiesi mes
matome ir girdime tik pašnekovą; o tokio mūsų dėmesio
sulaukę žmonės negali elgtis nederamai. Mes
suvokiame kiekvienos problemos, į kurią atkreipėme
dėmesį, esmę, o ši savybė būdinga genialioms
asmenybėms. Taigi dabar matysime tik būties vienovę ir
visas savo jėgas skirsime kovai su didžiausiomis šių
laikų nelaimėmis - smurtu, gamtos niokojimu ir šeimos
irimu.
Šri Ramakrišna sako, kad mantra, tapusi
savastimi, panaši į pensiją, kuri mokama po daugelio
ištikimos tarnybos metų. Išėjusiam į emeritūrą
profesoriui atlyginimas siunčiamas namo. Jis tebeturi
universitete pašto dėžutę, bet gali nedirbti, jei nenori:
nebereikia egzaminuoti studentų ir dalyvauti
komisijose. Mokydamasis universitete Indijoje, pažinau
keletą tokių emeritų, kurie darbavosi uoliau už kai
kuriuos etatinius dėstytojus. Kol iki emeritūros dar toli,
kartais žmogus neturi noro skaityti paskaitų ar dalyvauti
posėdžiuose, nes žino, kad tai jo darbas. Bet išėjus {
emeritūrą niekas neverčia dirbti, todėl darbas tampa
malonumu. Nuolat ateinate, gaunate atlyginimą, esate
gerbiamas, išsaugote savo privilegijas, tik nebeturite
pareigų. Panaši padėtis ir tada, kai mantra tampa jūsų
savastimi; Aukščiausioji Esybė, kuriai visi tarnaujame,
taria: „Tu dirbai šitiek metų, kalbėjai mantrą ir
praktikavai kitas dvasines technikas ne tik kasdien nuo
devynių iki penkių, bet ir vakarais bei savaitgaliais.
Dabar gali sėdėti rankas susidėjęs, o mantrą vietoj tavęs
kalbėsiu aš". Žinoma, kaip ir profesorius, išėjęs {
emeritūrą, jūs galite ir sąmoningai kalbėti mantrą, jei
norite; Aukščiausioji
Esybė jūsų atlyginimo neapkarpys. Šankara,
didis viduramžių Indijos mistikas, sako, kad jei
sąmoningai kalbi mantrą, kai ji jau tapo tavo savastimi
ir tau pačiam nieko nebereikia, mantros nuopelnai
priskiriami žmonėms, kuriuos pasirenki. Jūs kalbate
mantrą, o aplinkiniai darosi nesavanaudiškesni ir
ramesni.
Kaip įsileisti mantrą į širdį
Be abejo, šie nuostabūs pokyčiai neįvyksta
staiga. Jiems reikia laiko, bet mantra pradeda gryninti
sąmonę gerokai anksčiau, negu patiriame vienovės
būseną. Iš pradžių sunkiausias darbas - praverti sielos
dureles, kad mantra galėtų įsmukti vidun. Kai ji
prasiskverbia pro paviršiaus sluoksnį, valymo darbai
vyksta ir tada, kai sąmoningai mantros nekalbame. Bet
iš pradžių mes tik taip praversime sielos duris. Kol
kalbame mantrą pašte, eidami, plaudami indus, prieš
miegą, sąmonės durys nuolat klibinamos. Kai mantra
padeda mums įveikti aistringą žavėjimąsi ir bodėjimąsi
arba pakeisti senus įpročius, durys šiek tiek prasiveria, o
kai išmokstame mantra atmainyti baimę, pyktį ir godulį,
durys jau atlapotos, prieangyje dega šviesa ir patiestas
kilimas.
Įkėlusi koją pro duris, mantra apsidairo ir iškart
pamato, koks nevalyvas šeimininkas ego. Jis nevalo
dulkių, nešluoja grindų, nesiryžta nieko išmesti, todėl
sąmonė prigrūsta nuotraukų albumų, senų neįvykdytų
sumanymų, prieštvaninių vaidų su draugais įrašų, net
vaikiškų žaislų. Mantra šmurkšteli vidun ir pradeda
kuoptis svetainėje: nubraukia voratinklius, išmeta senus
žurnalus ir atidaro langus, kad įeitų gryno oro. Palyginti
su šiuo sąšlavynu, arklidės, kurias turėjo iškuopti
Heraklis, buvo kaip stiklas, bet mantra pamažu tvarko
vieną kambarį po kito. Tik tada, kai visas namas nuo
rūsio iki palėpės tviska švara, ateina metas priimti
teisėtą šeimininką - jūsų tiktąją Esmę.
Keletas nuostabių ženklų
Jau pirmosiomis dienomis galima pastebėti
ženklus, kad mantra pradėjo švarintis. Vienas ženklas:
kartais jūs išgirstate mantrą per miegus - arba
sapnuodami, arba kietai miegodami. Sapne mantra gali
jus ištraukti iš įvairių bėdų. Galbūt visada bijojote
Drakulos ir kartais sapnuodavote, kad jis jus persekioja.
Jūs bandote bėgti, bet kojos apsunksta, lyg bristumėte
dribsmėliu. Baimė didėja. Kaip tik tada išgirstate
mantrą, it Drakula kartu su baime išnyksta. Mantra atėjo
į pagalbą, ir galimas daiktas, kad jūs išvaduotas ne tik
šiame sapne; tikėtina, kad daugiau šios baimės niekada
nejusite.
Galbūt kartais išgirsite mantrą aidint giliai
sąmonėje ir be jokių sapnų. Ji skambės nežemiškai
gražiai ir aiškiai, o pabudęs negalėsite jos užmiršti.
Dieną nebeprisiminsite viso grožio, bet vien nuo minties
apie mantrą pasijusite laimingas ir saugus, todėl atsiras
dar viena paskata kuo stropiau praktikuoti dvasines
technikas, nes žinote, kad mantrą giliai į sąmonę įrėžia
tik nuolatinės pastangos. Tačiau iškyla grėsmė užmigti
ant laurų besidžiaugiant šia patirtimi. Ilgai ilgai tokie
įvykiai bus reti kaip angelo apsilankymas. Todėl siūlau
tokius potyrius branginti ne dėl jų pačių, o tik kaip
ženklą, kad mantra pamažu skverbiasi į sąmonę. Net jei
niekada miegodamas neišgirsite mantros, bet dieną
nepraleisite progų ją kalbėti, ypač lavindamas jusles ir
atsižvelgdamas į kitų žmonių poreikius, neabejokite - ji
šaknijasi.
Kai girdite mantrą per miegus, nekalbate jos
sąmoningai; tai mantra veikia gilesnius sąmonės klodus.
Kad mantra taptų jūsų savastimi, turite išmokti
sąmoningai, o ne paviršutiniškai kalbėti ją mąstydami ir
veikdami. Pabrėžiu, kad taip įvyks tik tuo atveju, jei
dieną nepraleisite nė vienos progos kalbėti mantrą.
Tačiau skverbtis į sąmonės gelmes padės ne tik mantros
kalbėjimo dažnumas, bet ir nuoširdumas, entuziazmas ir
kitos dvasinės technikos, kaip antai meditacija. Nė kiek
neabejoju, kad mantra taps jūsų savastimi tik tada, kai
nebeliks savivalės. Viena lemia kita. Savivalė - tai meilė
savajam „aš", kurią mantra paverčia meile Dievui.
Dievo akivaizdoje
Kai šios galingos technikos sutelkia mūsų
sąmonę, susilieja ne tik mantra ir meditacija, bet ir visos
mantros. Ar mes kartojome „Rama, Rama" ar „Jėzau,
Jėzau", ar „Sveika, Marija", ar „Om mani padme hum",
džiaugsmas ir saugumo jausmas, pripildantys mus,
vienodi, ir bet kuri mantra aidi mūsų sąmonės gelmėse
taip pat gražiai. Nuostabus himnas sanskrito kalba
„Tūkstantis Viešpaties vardų" turi įkvėpti mus
tūkstančiu dieviškų aukščiausios tikrovės, mūsų
vadinamos Dievu, savybių. Daug tų vardų hinduistai
kartoja kaip mantras, bet didieji mistikai, tokie kaip
Gandhi's, įrodė, kad visus tuos šventus vardus aprėpia
vienas žodis „Rama", - taip sakoma ir šventraščiuose.
Tai reiškia, kad kai mantra tampa neatskiriama sąmonės
dalimi, visos mantros suvienodėja. Nesvarbu, kurį
Šventąjį Vardą mes kartojame, šioje stadijoje jis tapo
tobulu Meilės Dievo įkūnijimu.
Šventasis Vardas, aidintis sąmonės gelmėse,
visiškai pakeičia mūsų požiūrį į gyvenimą. Mantra ne
tik neigiamas sąmonės jėgas paverčia teigiamomis, bet
ir kasdienį pasaulį - nedaloma būties vienove. Kai einu
pasivaikščioti į paplūdimį, man ausyse aidi bangų mūša,
bet sieloje ji virsta „Rama, Rama, Rama". Aš nededu
jokių pastangų; tiesiog dabar taip girdžiu, ir viskas. O
kai girdžiu paukščių čiulbesį, jų giesmelės irgi virsta
„Rama, Rama, Rama" - jos skirtingos, bet visos
atkartoja Šventąjį Vardą. Jis skamba vėjo ūžime,
muzikos garsuose, visur. Pasak svamio Ramdaso,
vardas yra Dievas - ne simbolis, o tikrovė; ir kai mantra
tampa mūsų savastimi, kai mes suvokiame Dievą, visa
kupina Ramos - džiaugsmo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą